ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3124&FId=5145&back=home

PAVADINIMAS: [Stipruolis ir jo žirgas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas vaizbūnas. Ale jis, pabaigęs savo tavorus, nuvažiavo į septintą karalystę parsivežt tavorų. Kaip išvažiavo, teip prie tos jo pačios prisipainiojo smakas gyvent. Gimė to vaizbūno sūnus ir toj pačioj valandoj apsikumeliavo tvarte kumelė kumeluką. O tas smakas susapnavo, kad tas vaizbūno sūnus, kaip užaugs, bus galvažudis. Ale tas vaikas jau paaugo, leidžia jį į mokslą. Kada jau išsimokino, jau daėjo į dvidešimts metų, ir tas žirgas jau tiek metų buvo, – o tas vaizbūnas dar vis neparvažiuoja, – sako tas smakas pačiai:
– Turi jį nužudyti, tai mudu ramiai sau gyvęsim. Iškepk jam mėsos su nuodais, duok suvalgyt, tai ir liks už stalo besėdįs.
Aina tas vaikinas iš ryto tą žirgą šerti – žiūri, kad jis iki čiurnų kraujuose. Sako:
– Žirgeli, ar dėl manęs, ar dėl savęs tu iki čiurnų kraujuos?
– Ne teip dėl savęs, kiek dėl tavęs. Tau šiandien duos mėsos valgyt, tai tu nevalgyk, ale atiduok šuniui, kurs po stalu tupės.
Ant pusryčių atnešė jam tos mėsos. Jis ją atidavė tam šunyčiui. Šunytis suėdęs tik kojas subūrė. Jam nieko nekenkė.
Sako smakas vėl tai jo motinai:
– Jau su juom nesmagu. Turiu jį pasodint į kalinį, o jau ten paduosi valgio su nuodais – jį nužudysi.
Atėjo iš ryto tas vaikinas savo žirgo šert – žiūri, kad žirgas jo iki kelių kraujuos. Sako:
– Žirgeli, ar dėl savo, ar dėl mano nelaimės tu iki kelių kraujuose?
– Ne teip dėl savęs, kaip dėl tavęs. Tave šiandien motina tavo pasodys į kalinį, o tau atneš valgį, tai tu iš to nieko nevalgyk. Jei tau ta tarnaitė duos iš kišeniaus, tai tu gali valgyt.
Tuojaus ta jo motina pasodino jį į kalinį. O tarnaitė matė, kad jam ledaką valgį taiso, – jo jai pagailo, paslaptomis jam kišeniuj nešė valgio. Atnešus jam padavė – jis tuom pasistiprino, o anuos išmetė.
Mato smakas, kad tas nemiršta, – paleido jį iš kalinio, sako: „Aš aisu jam parnešt tokius marškinius, tai kaip apsivilks, jį tuojaus suplėšys“. Aina tas vaikinas pas savo žirgą – žiūri, kad jau iki pilvui kraujuos. Sako:
– Žirgeli, ar dėl savo nelaimės tu iki pilvui kraujuos?
– Ne teip dėl savo, kaip dėl tavo. Tau jau parneša smakas tokius marškinius. Duos tau vilktis, tai tu nesivilk, ale nunešk į girią, sukrovęs laužą uždek ir užmesk tuos marškinius ant to laužo – pamatysi, kas ten atsitiks...
Atėjo į butą – motina jam duoda gražius marškinius, sako:
– Tavo toki juodi – apsivilk šitais gražiais.
Jis tuos marškinius nunešęs į girią, sukrovė laužą malkų, uždegė ir užmetė tuos marškinius – tie marškiniai visą girią sudraskė, o kad būt jis apsivilkęs, tai teip būtų jį sudraskę!
Numano smakas, kad tas žirgas jį prasergsti, – o jau parvažiuoja vaizbūnas, – sako smakas:
– Tu dabar apsirk ir prašyk pas savo vyrą, kaip parvažiuos, kad tau duotų to žirgo širdį, tai tu būtum sveika.
Vaizbūnas parvažiavo – jau ji serga, sako:
– Kad aš gaučiau to žirgo širdį suvalgyt, tai būčiau sveika.
Vaizbūnas daleido jį papjauti.
Ale iš ryto aina tasai sūnus pas žirgą – randa jį visą kraujuos. Sako:
– Žirgeli, ar dėl mano, ar dėl savo nelaimės tu toks?
Sako:
– Jau mane ateis pjaut. Tai tu prašyk pas savo tėvą, kad dar tau duotų pajodyt. O kaip užsisėsi ant manęs, tai tik kirsk kančium man per pirmutines kojas, tai išlėksu aukštyn.
Jis dabar paprašė pas tėvą, kad jam daleistų dar nors sykį pajodyt. Tėvs jam daleido. Jis kaip užsisėdo ant to žirgo, kirto kančium per kojas – tas žirgas iššoko į padanges, ir nulėkė jie sau. Nujojo į kitą karalystę. Tas žirgas dabar sako:
– Aš aisu, o kaip reiks, tai tu mane pasišauk. O kad ko tavęs klaus, sakyk: „Nežinau“. Aik tu čion prašykis, ar nepriims tave už tarną.
Nuėjo į karaliaus dvarą, sako:
– Ar negalėčiau čion likt už kokį tarną?
Tapo priimtas karaliaus stonioj už tarną. Jam liepia, kad išmėžtų iš stonios mėšlą. Jis pasiėmė dideles duris, susidėjęs visą mėšlą už tų durių, nunešė į duobę, įmetė. Sako:
– Kodėl duris duobėj palikai?
Sako:
– Nežinau.
Sako:
– Aik paklosi arkliam.
Jis pasiieškojo ilgą virvę, prisirišo didelę daugybę šiaudų, atnešęs užkimšo visą stonią, kad nematyt nė arklių. Klausia:
– Kodėl tu tiek šiaudų privilkai?
– Nežinau, – sako.
– Na, jis paikas, jis čion netinka – pavaryt jį.
O jis buvo galvą apsikarstęs kuom, nes jo buvo aukso plaukai. Karaliaus jauniausia duktė sykį pamatė jo tuos aukso plaukus, ji jį labai mylėjo. Jau jį nori pavaryt, kad jis niekam nevertas, o ta karalaitė sako:
– Kam jį pavaryt? Tegul jis aina į sodą pas sodauninką ir čion tegul skuta takus.
Nuėjo į sodą. Liepė jam sodauninkas, kad iškastų duobes skiepams sodint. Jis rausia baisias duobes! Tas atėjo jau sodint medelių – iškastos baisos duobės!
– Ale, – sako, – tai nieko dėl medelio neužkenks didelė duobė.
Užvertė, pasodino. Sako:
– Dabar palaistyk!
Tas kaip prisinešė statines vandens, kaip liejo – visi tie medeliai išvirto! Jį ir iš ten pavarė ir dar norėjo į kalinį pasodinti. Tos karaliaus dukters sako:
– Jūs prie jo nieko neturit – mes jam duosim darbo.
Buvo sode toks akmuo, tai jis ant to akmens gulėdavo, o kaip ateidavo tos panos, tai jis jom suskindavo po pundelį kvietkų tom dviem, o tai jauniausiai nieko neduodavo. Tai ta ateidama rūgoja ant jo, kad anom duoda, o jai – ne. Jis sako:
– Nežinau.
Ale ne po ilgam per pietus puolė ant stalo karaliui gromata, kad atiduotų vyriausią dukterį smakui ant prarijimo. Jau netur ką daryti, turi gabent. Karalius nusiuntė su vaisku, su armotoms ją ant paženklntos vietos.
O šits vaikinas apsidairė, kad jau nieko nematyt, – sako:
– Žirguti mano, pribūk prie manęs.
Atsiliepė:
– O kas yr?
– Bėda!
– Tai šita ne bėda! Lįsk man per dešinę ausį!
Tas perlindo – stojo dideliu galijotu su kardu, šarvais, su viskuom.
– Dabar, – sako, – pakelk mano koją – rasi arielkos stuopą ir kepalą duonos.
Pakėlė žirgo koją, rado arielką ir duoną – jam iš to buvo tik kąsnis ir gurkšnis. Užsisėdo, kirto jam per pirmutines kojas – iššoko į padanges, lekia, – o tas žirgas sparnus turėjo, – ir tuojaus buvo tenais ant kranto marių pas tą paną. Jis iš viršaus puolė ant jų, o tie visi, ką pas tą paną buvo, klaupė prieš jį, kad dovanotų: mislijo, kad koks iš dangaus atjoja. O jis jiems sako:
– Ką jūs manęs prašot... Prašykit Dievo, kad jums padėtų ir man.
Nujojo pas tą paną, kur ji sėdėjo pasodinta. Sako pana karaliūnui:
– Ko tu čion atjojai? Gana manęs prapuolančios...
Sako:
– Nebijok, pana. Aš noru pasilsėt, o tu man paieškok galvą. Kaip susidrums marės, tai tu man duok su adata į vidupetį, tai aš pabusu.
Ji tuom tarpu, beieškodama galvą, savo žiedą įkabino jam į plaukus.
Jau susidrumstė marės. Pana jį budina – nieko negal padaryt, nepribudina. Ėmė verkt. Užpuolė jam ant veido ašara – pabudo, mislijęs, – sako, – kad jam su kuom nudeginę veidą. Ir jau išeina iš vandens smakas su šešiom galvom. Sako tas vaikinas:
– Nesiartink, bjaurybe!
O smakas jam sako:
– Nėr už mane čion galingesnio ir drūtesnio, tiktai to vaizbūno sūnus. Ale jo čion nė šarka kaulų neatneš!
Sako:
– Ne šarka kaulus mano neš, ale mano žirgas atnešė mane.
– Tai darykim sandorą.
– Aš pas tave neatjojau ant sandoros darymo, ale ant vainos!
Tas smakas tuojaus metėsi ant jo. Šits kaip griebė – kardu nukirto visas šešias galvas, apsisuko ir nujojo sau. Parjojo, žirgą paleido, pats, apsivilkęs su tom rudinėm, guli būdoj.
Parkeliavo ir tie jau nuo marių su pana. Pasakoja:
– Atjojo padangėm koks karaliūnas, nusileido, nukirto smakui galvas ir nuėjo sau.
Po nekokiam laikui karalius gavo antrą gromatą, kad jau šaukia antrą dukterį ant prarijimo smakas devyniom galvom. Šits vėl tokiu būdu nukirto ir tam galvas, o ir ta pana jam į plaukus įrišo žiedą.
Atsitiko, kad po kokiam laikui jis ant to akmens sode bebimsodams užmigo, jo kepuraitė nusisuko į šalin. Tai toj jauniausia sesuo pamatė, kad jo plaukuos žiedai seserų jos. Teip ji labai nusidžiaugė, sako: „Tai, gali būti, jis jas išgelbėjo nuo smako“.
Ale jau už kelių dienų šaukia smakas su dvylika galvų jauniausią dukterį ant prarijimo. Jau ją gabena, o šits vaikinas, vėl tą žirgą pasišaukęs, iškilo aukštyn, atlėkė vėl tiesiog, puolė ant jų. Tie klaupė prieš jį.
– Prieš mane, – sako, – neklaupkit, ale prašykit Dievo, kad man Dievas padėtų ir šitą pergalėti.
Nujojo į pamarę, kur ta pana sėdėjo. Sako jam toj pana:
– Ko tu čion atjojai, karalaiti? Gana manęs prapuolančios.
Toj pana jį nepažino. Sako tas kareivis:
– Nebijok.
Atsisėdo, sako:
– Paieškok man galvą. O kaip jau susijudys marės, tai tu durk man su šitąj adata į kaktą, tai aš pabusu.
Jau susidrumstė vandenys marės. Toj pana jį budint – negal pabudint! Kaip ėmė verkt, ašara užpuolė jam ant veido – pabudo:
– Mislijau, – sako, – kad ugnia kas nusvilino veidą.
Jau smakas su dvylika galvų išsirangė iš marių. Sako kareivis:
– Nesiartink, bjaurybe!
O smakas sako:
– Nėr už mane galingesnio ir drūtesnio. Tik tas vaizbūno sūnus ant manęs tur valią, ale jo čion nė šarka kaulų neatneš.
Sako kareivis:
– Mano ne šarka kaulus neš, ale mano gers žirgas mane čion atnešė!
– Na, tai darykim sandorą.
– Aš neatjojau pas tave ant sandoros darymo, ale aš atjojau ant vainos!
– Tai aik šen!
Prišokęs prie smako, nukirto jam šešias galvas, o smakas įkirto jam kardu į ranką ir į galvą, o žirgą jo įmušė iki pilvui į žemę. Mato, kad jau negerai, sako:
– Tu, bjaurybe, stok!
Smakas stojo, o pana jam užrišo, perplėšus skepetaitę, ronas. Tas žirgas sako:
– Kirsk man brizgilą kardu.
Brizgilą nukirto – tas žirgas kaip šoko, iššoko iš žemės, kaip griebė tą smaką, galvas paskutines numušė. Tas vaikinas užsėdęs parjojo namon, pas tą būdą.
Dabar tas vaikinas atsigulė ant dvylikos dienų ant pailsio, o tas žirgas stovi pas būdą ir nieko į būdą neįleidžia, kaip tik vieną tą jauniausią dukterį. Toj jauniausia duktė sako tėvui:
– Tai šits mane išgelbėjo ir mano seseris.
Siunčia karalius tarnus pažiūrėt – tas žirgas neleidžia. Atėjo pats karalius pažiūrėt. Rado teisybę: rado tą žirgą stovintį ir jį miegantį ronytą. Kada jau jis išmiegojo dvyliką dienų, tada pabudo. Karalius su didele paroda atvedė juos į pakajus. Tuojaus surengė svodbą, ir liko jis karalium ant tos žemės. Paskui nuėjo į savo tėviškę, tą savo motiną sukapojo į šmotus ir atidavė šunims ant suėdimo. O tai mergai, katra jam atnešė valgį kalinij sėdinčiam, tai išrinko gerą vyrą, apženijo ir atidavė jai tuos visus turtus savo tėvo. O tėvą pasiėmė pas save į tą karalystę, kur jis karaliauja iki šiai dienai.

(Mikas Mikeliūnas iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Mikas Mikeliūnas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 327-334, Nr. 8
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal