ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3126&FId=5147&back=home

PAVADINIMAS: [Dvi stebuklingos dūdelės motinos išvaduotojui]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius su savo moteria, jiedu nesulaukė vaikų. Karalius jos labai nekentė, kad jiedu netur vaikų. Ale į penktus metus sulaukė jiedu sūnų, bet ir potam jis jos vis nekentė. O kad tas vaiks jau buvo pusės metų, atidavė jį augint auklei, o sode pastatė tokį mūrą ir tą savo pačią įleido į tą mūrą, įdėjo jai maisto ant trylikos metų ir ją užmūrijo.
Kada tas vaiks jau paaugo, leido jį į mokslą, išmokino. O tam vaikui užaugus, karalius sumislijo jo motiną nužudyti. Padarė puotą, pakvietė, suprašė karalių, ponų ir virėjui paliepė, kad pakeptų su nuodais blynų dėl karalienės: jau ją išims iš mūro, užduos tų blynų – ir bus lengva mirtis! Virėjas prikepė blynų į torielkas ir jau tuos su nuodais kepa ir verkia.
Ale kasžin ko atėjo tas karaliūnas į kuknią. Žiūri – ko tas virėjas teip verkia? Sako:
– Ko tu verki?
– Aš negaliu sakyt, ko aš verkiu, nes man užginta: jei aš pasakyčiau, tai mano galva šalin!
– Vis tiek jau dabar tau galas: kad nepasakysi, aš tau galvą kirsu, o kad pasakysi, tai jau aš niekam nesakysu.
Mato virėjas, kad jau gero nėr, – pasako:
– Aš šituos blynus kepu su nuodais tavo motinai.
O šis nieko apie savo motiną nežinojo. Sako:
– N’o kur mano motina?
Sako virėjas:
– Ana tam mūre užmūryta, kur sode stovi.
Tas karalaitis kaip tik tuos žodžius išgirdo, tuo tuos blynus į kišenių susivyniojo, nuėjo į sodą, įsibėgėjęs kaip davė krūtine – tą mūrelį sugriovė! Tą savo motiną pasveikino, pabučiavo:
– Na, – sako, – mama, jau mudu dabar eiva!
Ir išėjo jiedu. Aina aina, priėjo didę girią. Aina tąj giria – jau juos ir sutemė, o jiedu nė galo tos girios, nė krašto nepriaina. Priėjo jiedu labai didelį medį. Sako:
– Motinėle, tu čion pastovėk, o aš lipsu į šį medį, rasi kur nors pamatysu žiburį.
Inlipo į tą medį – pamatė toli kur žiburį. Jis išlipęs, su savo motina – ait jiedu ant to žiburio. Atėjo, rado girioj didelius namus. Įėjo į grinčią – rado tik vieną seną bobą. Sako toj boba:
– Dabar tu, vaikinuk, ir tu, žmonele, kad jūs čion atėjot, jau jūs gyvi iš čion neišaisita, nes kaip parais mano dvylika sūnų, o visi žmogžudžiai, tai judu užmuš.
Sako:
– Jau mum vis tiek! Kaip išaisim, tai mus žvėrys girioj suės – velyt čion jau galą gausim. – Jau jie nakvoja.
Toj boba:
– Kad jau nakvojat – nakvokit.
Juos dar pavalgindino, sako:
– Aš jus uždarysu į vieną kamaraitę, kur jie nevaikščioja.
Ir uždarė.
Naktij parėjo tie žmogžudžiai. Jiems tuojaus davė gert ir valgyt. Ir sako toj boba:
– Aš turu du žmones labai nuvargusius. Kad jūs juos pamatytumėt, ar nieko nedarytumėte?
Sako:
– Nieko. Gali parodyt.
Toj jų moma tuojaus atdarė duris – išėjo jiedu. Tuojaus pasišaukė žmogžudžiai, sako:
– Aik šen, vaikinuk, duosim nors stiklelį degtinės.
Atėjęs išgėrė stikluką. Sako:
– Imk užsikąst: rasi jau kelias dienas neėdęs.
Sako:
– Ačiū, aš turu savo užkandžio: aš kad sykį užvalgau, tai sotus ant sanvaitės.
Tuojaus ima tuos blynus iš kišeniaus, o tie žmogžudžiai sako:
– Duok ir mums paragaut tavo to sotaus valgio.
Jis visiem davė po šmotelį – tie kaip tik suvalgė, teip visi ir atvirto! Rado jis jų sklepą, tenai visus suvilko.
O toj jų moma su jais būna – visko turi gerai! Ale jam nuobodu. Paėmęs muškietą, nuėjo į girią ant medžioklės. Medžioja, žiūri – atbėga levas. Jis to levo nusigando – mieruoja jį šaut. Levas prašnekėjo, sako:
– Nešauk tu mane: aš būsu kada pagelbon. Jei tau kada reiktų pagelbos – te tau šitą dūdelę. Tu tik uždūduok, tai subėgs visoki žvėrys ir sudraskys – tave atgins.
Ir padavė jam vario dūdelę.
Parėjo namon – jo motina klausia:
– N’o ką, ar nieko nenušovei?
– Nieko.
Kitą dieną vėl jis išėjo į girią. Patiko mešką, norėjo šaut. Vėl ta meška prašnekėjo – sako:
– Nešauk, karaliūnai, manęs: aš tau galiu būt pagelboj. Jei tau reiktų ką atgaivint, tai tik šitąj dūdute padūduok – subėgs visi žvėrys. Tai tu pamelžk visų pieno, patepk negyvą – atgis. Te tau šitą dūdutę.
Parėjo namon, pasakė savo motinai, kad su tąj dūdele teip gali padaryt.
Ant rytojaus išėjo jis vėl į girią, o ta jo motina su tąj žmogžudžių motina pradėjo šnekėtis, kad būk tai „sakė mano sūnus, kad su šitąj dūdute uždūduot, tai subėgtų visoki žvėrys, tuos žvėris imt melžt o tuo pienu patept negyvą žmogų, tai atgyja“. Toj žmogžudžių moma tuojaus, nugriebus tą dūdutę, kaip uždūdavo – subėgo žvėrys. Ji tuos žvėris melžt, primelžė pieno, ėmus sklepe tuos savo sūnus tepti – tie visi atgijo!
Dabar jau laukia tie visi žmogžudžiai to karaliūno pareinant iš girios. Pareina jis – jau jie jį užmuš. O jis sako jiems:
– Kad ir užmušite, ale daleiskit man dar nors pasimelsti.
– Na, tai gali melstis.
– Aš norėčiau po grynu dangum.
– Na, tai aik laukan ir melskis.
O jau jį saugoja, kad nepabėgtų. Ale jis atsiminė, kad jis turi tą dūdelę, kur gavo nuo levo. Jis ten besimelsdams uždūdavo – tuojaus subėgo daugybių daugybė visokių žvėrių, jau jį apstojo – tie jau prie jo priaiti negali! Tie žmogžudžiai ėmė tuos žvėris kapot. Tie žvėrys kaip įniršo – sudraskė visą dvyliką tų žmogžudžių. O jis, likęs apgintas nuo mirties, tuojaus, išsitraukęs savo karališką kardą iš makštų, nukirto tai bobai galvą. O savo motiną nekirto – paliko tenai gyventi. O pats, atsiėmęs aną dūdelę, išėjo. Ėjo ėjo, teip jau išėjo iš girios, užgirij rado jau kitą karalystę. Atėjo į to karaliaus dvarą. O tas karalius turėjo kas metas duot smakui ant prarijimo po vieną kareivį, ale jau parėjo rėdas, kad dabar tur duoti savo dukterį smakui ant prarijimo.
Atėjo toj diena – karalius paliepė važnyčiai pakinkyt arklius ir nuvežti tą paną pas marias. Tas kaip vežė, ir tas karaliūnas užsisėdo užpakalij ir tas nuvažiavo pas marias. Toj pana stojo pas marias, o tas karaliūnas – užpakalij. O ir tas važnyčia laukė – žiūrės, kaip ją praris.
Ne po ilgam susijudino marės – jau išeina tas smakas. Jau norėjo ją ryti, o tas karalaitis su juom ėmė kariauti – nukirto tam smakui galvas. Bekariaudams labai pailso – atsigulė, užmigo. O tas karaliaus važnyčia, paėmęs jo paties kardą, jam nukirto galvą, jį į šmotus sukapojo ir sako tai panai:
– Dabar prisiek tu man, kad aš tave nuo smako atgyniau, tai liksi gyva, o jei neprisieksi, tai aš tave čion jau užmušu ir įmesu į jūres.
Tai panai nėr ką daryt – prisiekė prieš važnyčią, kad jis ją išgelbėjo.
Parvežė namon – koks džiaugsmas, kad jau paną išgelbėjo nuo mirties! Jau su važnyčia ją žemyn, jau jis bus karaliaus žentas. Rengia svodbą. O toj pana jo nenorėtų.
O tas karaliūnas guli negyvas pajūrėj. Žinoma, kaip pamare velkasi visoki žmonės. Ale atsirado ir kišelninkų. Viens ėmė kraustyt jo kišenius – rado dūdutę. Ant tos dūdutės ėmė dūduot – o kad subėgo žvėrių! Atbėgo ir ta meška, katra davė tą dūdutę. Toj meška pažino jį negyvą. Meška, kaip kytra, parodė žmogui, kad melžtų tuos žvėris, o paskui ji pati tuo pienu ėmė tepti tą vaikiną – ėmė jis ir atgijo. Gyvas, tik kur buvo įkirsta, tai randuotas.
Aina prie miesto – ale kaip jis atgijo, tai jis nieko neatsimena. Netoli karaliaus dvaro rado jis tokią trobelę, – o ten buvo raganos. Jis pasiklausė:
– Kaip, kas girdėt?
Sako:
– O kas girdėt!.. Karaliaus tarnas išgelbėjo karaliaus dukterį nuo mirties – dabar jau bus svodba jo su karaliaus dukteria.
Išgirdęs teip jis ir atsiminė, kas buvo su tąj dukteria ir su smaku. Ale toj ragana sako:
– Kad tu būtum mano žentu, tai aš tau duočiau tokio vandens – kad tu nusipraustum, tai tu būtum dar gražesnis, kaip buvai.
Jau jis apsiėmė jos žentu būt – toj boba jam davė to vandens. Jis nusiprausė – pasidarė dar gražesnis, kaip buvo pirmai.
Ale jam dabar rūpi, kad į tą svodbą ait pažiūrėt. Nuėjo į karaliaus dvarą, prilindo į kuknią. O jau suprašyti svečiai – karaliai, bajorai – linksminasi.
Kasžin ko atėjo į kuknią toj karaliaus duktė. Pamatė tą savo išgelbėtoją ir paži¬no. Tuojaus pasisveikino jį, o pati, nuėjus į pakajų, kur sėdėjo karaliai už stalo, –
– Na, – sako, – ką aš jum dar prieš vinčių pasakysu: kad pameti raktą nuo spynos ir duodi padaryt kitą, o kad tas pats atsiranda – katras geresnis?
Tie visi karaliai sako, kad pirmutinis vis geresnis.
– Na, tai ant to visi pasirašykit.
Visi pasirašė. O tas važnyčia mislija, kas čion bus: jau jis lyg ką prijaučia. Paskui toj pana sako:
– Dabar atsirado mano tikrasis išgelbėtojas, katras smaką nukirto, o šiam aš turėjau prisiekt, kad neva jis išgelbėjo. Jis aną nukirto ir mane būt nukirtęs, kad būčiau neprisiekus.
Tuojaus pašaukė aną. Tas tą patį papasakojo: kad kaip jis užmigo, nukirto jam galvą ir į šmotus sukapojo.
– Paskui, – sako, – aš buvau labai randuotas, tai man davė tokia boba nusipraust tokio vandens – aš pasilikau išgydytu.
Pašaukė tą bobą, sako:
– Ar tu jam davei tokio vandens?
– Daviau!
Pašaukė tą žmogų, katras į tą dūdelę pūtė, – tas vėl viską išpasakojo. Jau tada visi karaliai įtikėjo anam, ir anas liko karaliaus žentu ir paskui karalium. O šitą išvedę apgavėją sudraskė gyvuliais po šmotą. Ir teip pasibaigė gyvenimas važnyčios!

(A. Krukis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 339-345, Nr. 10
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal