ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3126&FId=5147&back=home&back=home
PAVADINIMAS: [Dvi stebuklingos dūdelės motinos išvaduotojui]
DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys
FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija
STILIUS: Liaudiška kalba
TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius su savo moteria, jiedu nesulaukė vaikų. Karalius jos labai nekentė, kad jiedu netur vaikų. Ale į penktus metus sulaukė jiedu sūnų, bet ir potam jis jos vis nekentė. O kad tas vaiks jau buvo pusės metų, atidavė jį augint auklei, o sode pastatė tokį mūrą ir tą savo pačią įleido į tą mūrą, įdėjo jai maisto ant trylikos metų ir ją užmūrijo.
Kada tas vaiks jau paaugo, leido jį į mokslą, išmokino. O tam vaikui užaugus, karalius sumislijo jo motiną nužudyti. Padarė puotą, pakvietė, suprašė karalių, ponų ir virėjui paliepė, kad pakeptų su nuodais blynų dėl karalienės: jau ją išims iš mūro, užduos tų blynų ir bus lengva mirtis! Virėjas prikepė blynų į torielkas ir jau tuos su nuodais kepa ir verkia.
Ale kasžin ko atėjo tas karaliūnas į kuknią. Žiūri ko tas virėjas teip verkia? Sako:
Ko tu verki?
Aš negaliu sakyt, ko aš verkiu, nes man užginta: jei aš pasakyčiau, tai mano galva šalin!
Vis tiek jau dabar tau galas: kad nepasakysi, aš tau galvą kirsu, o kad pasakysi, tai jau aš niekam nesakysu.
Mato virėjas, kad jau gero nėr, pasako:
Aš šituos blynus kepu su nuodais tavo motinai.
O šis nieko apie savo motiną nežinojo. Sako:
No kur mano motina?
Sako virėjas:
Ana tam mūre užmūryta, kur sode stovi.
Tas karalaitis kaip tik tuos žodžius išgirdo, tuo tuos blynus į kišenių susivyniojo, nuėjo į sodą, įsibėgėjęs kaip davė krūtine tą mūrelį sugriovė! Tą savo motiną pasveikino, pabučiavo:
Na, sako, mama, jau mudu dabar eiva!
Ir išėjo jiedu. Aina aina, priėjo didę girią. Aina tąj giria jau juos ir sutemė, o jiedu nė galo tos girios, nė krašto nepriaina. Priėjo jiedu labai didelį medį. Sako:
Motinėle, tu čion pastovėk, o aš lipsu į šį medį, rasi kur nors pamatysu žiburį.
Inlipo į tą medį pamatė toli kur žiburį. Jis išlipęs, su savo motina ait jiedu ant to žiburio. Atėjo, rado girioj didelius namus. Įėjo į grinčią rado tik vieną seną bobą. Sako toj boba:
Dabar tu, vaikinuk, ir tu, žmonele, kad jūs čion atėjot, jau jūs gyvi iš čion neišaisita, nes kaip parais mano dvylika sūnų, o visi žmogžudžiai, tai judu užmuš.
Sako:
Jau mum vis tiek! Kaip išaisim, tai mus žvėrys girioj suės velyt čion jau galą gausim. Jau jie nakvoja.
Toj boba:
Kad jau nakvojat nakvokit.
Juos dar pavalgindino, sako:
Aš jus uždarysu į vieną kamaraitę, kur jie nevaikščioja.
Ir uždarė.
Naktij parėjo tie žmogžudžiai. Jiems tuojaus davė gert ir valgyt. Ir sako toj boba:
Aš turu du žmones labai nuvargusius. Kad jūs juos pamatytumėt, ar nieko nedarytumėte?
Sako:
Nieko. Gali parodyt.
Toj jų moma tuojaus atdarė duris išėjo jiedu. Tuojaus pasišaukė žmogžudžiai, sako:
Aik šen, vaikinuk, duosim nors stiklelį degtinės.
Atėjęs išgėrė stikluką. Sako:
Imk užsikąst: rasi jau kelias dienas neėdęs.
Sako:
Ačiū, aš turu savo užkandžio: aš kad sykį užvalgau, tai sotus ant sanvaitės.
Tuojaus ima tuos blynus iš kišeniaus, o tie žmogžudžiai sako:
Duok ir mums paragaut tavo to sotaus valgio.
Jis visiem davė po šmotelį tie kaip tik suvalgė, teip visi ir atvirto! Rado jis jų sklepą, tenai visus suvilko.
O toj jų moma su jais būna visko turi gerai! Ale jam nuobodu. Paėmęs muškietą, nuėjo į girią ant medžioklės. Medžioja, žiūri atbėga levas. Jis to levo nusigando mieruoja jį šaut. Levas prašnekėjo, sako:
Nešauk tu mane: aš būsu kada pagelbon. Jei tau kada reiktų pagelbos te tau šitą dūdelę. Tu tik uždūduok, tai subėgs visoki žvėrys ir sudraskys tave atgins.
Ir padavė jam vario dūdelę.
Parėjo namon jo motina klausia:
No ką, ar nieko nenušovei?
Nieko.
Kitą dieną vėl jis išėjo į girią. Patiko mešką, norėjo šaut. Vėl ta meška prašnekėjo sako:
Nešauk, karaliūnai, manęs: aš tau galiu būt pagelboj. Jei tau reiktų ką atgaivint, tai tik šitąj dūdute padūduok subėgs visi žvėrys. Tai tu pamelžk visų pieno, patepk negyvą atgis. Te tau šitą dūdutę.
Parėjo namon, pasakė savo motinai, kad su tąj dūdele teip gali padaryt.
Ant rytojaus išėjo jis vėl į girią, o ta jo motina su tąj žmogžudžių motina pradėjo šnekėtis, kad būk tai sakė mano sūnus, kad su šitąj dūdute uždūduot, tai subėgtų visoki žvėrys, tuos žvėris imt melžt o tuo pienu patept negyvą žmogų, tai atgyja. Toj žmogžudžių moma tuojaus, nugriebus tą dūdutę, kaip uždūdavo subėgo žvėrys. Ji tuos žvėris melžt, primelžė pieno, ėmus sklepe tuos savo sūnus tepti tie visi atgijo!
Dabar jau laukia tie visi žmogžudžiai to karaliūno pareinant iš girios. Pareina jis jau jie jį užmuš. O jis sako jiems:
Kad ir užmušite, ale daleiskit man dar nors pasimelsti.
Na, tai gali melstis.
Aš norėčiau po grynu dangum.
Na, tai aik laukan ir melskis.
O jau jį saugoja, kad nepabėgtų. Ale jis atsiminė, kad jis turi tą dūdelę, kur gavo nuo levo. Jis ten besimelsdams uždūdavo tuojaus subėgo daugybių daugybė visokių žvėrių, jau jį apstojo tie jau prie jo priaiti negali! Tie žmogžudžiai ėmė tuos žvėris kapot. Tie žvėrys kaip įniršo sudraskė visą dvyliką tų žmogžudžių. O jis, likęs apgintas nuo mirties, tuojaus, išsitraukęs savo karališką kardą iš makštų, nukirto tai bobai galvą. O savo motiną nekirto paliko tenai gyventi. O pats, atsiėmęs aną dūdelę, išėjo. Ėjo ėjo, teip jau išėjo iš girios, užgirij rado jau kitą karalystę. Atėjo į to karaliaus dvarą. O tas karalius turėjo kas metas duot smakui ant prarijimo po vieną kareivį, ale jau parėjo rėdas, kad dabar tur duoti savo dukterį smakui ant prarijimo.
Atėjo toj diena karalius paliepė važnyčiai pakinkyt arklius ir nuvežti tą paną pas marias. Tas kaip vežė, ir tas karaliūnas užsisėdo užpakalij ir tas nuvažiavo pas marias. Toj pana stojo pas marias, o tas karaliūnas užpakalij. O ir tas važnyčia laukė žiūrės, kaip ją praris.
Ne po ilgam susijudino marės jau išeina tas smakas. Jau norėjo ją ryti, o tas karalaitis su juom ėmė kariauti nukirto tam smakui galvas. Bekariaudams labai pailso atsigulė, užmigo. O tas karaliaus važnyčia, paėmęs jo paties kardą, jam nukirto galvą, jį į šmotus sukapojo ir sako tai panai:
Dabar prisiek tu man, kad aš tave nuo smako atgyniau, tai liksi gyva, o jei neprisieksi, tai aš tave čion jau užmušu ir įmesu į jūres.
Tai panai nėr ką daryt prisiekė prieš važnyčią, kad jis ją išgelbėjo.
Parvežė namon koks džiaugsmas, kad jau paną išgelbėjo nuo mirties! Jau su važnyčia ją žemyn, jau jis bus karaliaus žentas. Rengia svodbą. O toj pana jo nenorėtų.
O tas karaliūnas guli negyvas pajūrėj. Žinoma, kaip pamare velkasi visoki žmonės. Ale atsirado ir kišelninkų. Viens ėmė kraustyt jo kišenius rado dūdutę. Ant tos dūdutės ėmė dūduot o kad subėgo žvėrių! Atbėgo ir ta meška, katra davė tą dūdutę. Toj meška pažino jį negyvą. Meška, kaip kytra, parodė žmogui, kad melžtų tuos žvėris, o paskui ji pati tuo pienu ėmė tepti tą vaikiną ėmė jis ir atgijo. Gyvas, tik kur buvo įkirsta, tai randuotas.
Aina prie miesto ale kaip jis atgijo, tai jis nieko neatsimena. Netoli karaliaus dvaro rado jis tokią trobelę, o ten buvo raganos. Jis pasiklausė:
Kaip, kas girdėt?
Sako:
O kas girdėt!.. Karaliaus tarnas išgelbėjo karaliaus dukterį nuo mirties dabar jau bus svodba jo su karaliaus dukteria.
Išgirdęs teip jis ir atsiminė, kas buvo su tąj dukteria ir su smaku. Ale toj ragana sako:
Kad tu būtum mano žentu, tai aš tau duočiau tokio vandens kad tu nusipraustum, tai tu būtum dar gražesnis, kaip buvai.
Jau jis apsiėmė jos žentu būt toj boba jam davė to vandens. Jis nusiprausė pasidarė dar gražesnis, kaip buvo pirmai.
Ale jam dabar rūpi, kad į tą svodbą ait pažiūrėt. Nuėjo į karaliaus dvarą, prilindo į kuknią. O jau suprašyti svečiai karaliai, bajorai linksminasi.
Kasžin ko atėjo į kuknią toj karaliaus duktė. Pamatė tą savo išgelbėtoją ir paži¬no. Tuojaus pasisveikino jį, o pati, nuėjus į pakajų, kur sėdėjo karaliai už stalo,
Na, sako, ką aš jum dar prieš vinčių pasakysu: kad pameti raktą nuo spynos ir duodi padaryt kitą, o kad tas pats atsiranda katras geresnis?
Tie visi karaliai sako, kad pirmutinis vis geresnis.
Na, tai ant to visi pasirašykit.
Visi pasirašė. O tas važnyčia mislija, kas čion bus: jau jis lyg ką prijaučia. Paskui toj pana sako:
Dabar atsirado mano tikrasis išgelbėtojas, katras smaką nukirto, o šiam aš turėjau prisiekt, kad neva jis išgelbėjo. Jis aną nukirto ir mane būt nukirtęs, kad būčiau neprisiekus.
Tuojaus pašaukė aną. Tas tą patį papasakojo: kad kaip jis užmigo, nukirto jam galvą ir į šmotus sukapojo.
Paskui, sako, aš buvau labai randuotas, tai man davė tokia boba nusipraust tokio vandens aš pasilikau išgydytu.
Pašaukė tą bobą, sako:
Ar tu jam davei tokio vandens?
Daviau!
Pašaukė tą žmogų, katras į tą dūdelę pūtė, tas vėl viską išpasakojo. Jau tada visi karaliai įtikėjo anam, ir anas liko karaliaus žentu ir paskui karalium. O šitą išvedę apgavėją sudraskė gyvuliais po šmotą. Ir teip pasibaigė gyvenimas važnyčios!
(A. Krukis iš Ožkabalių.)
PATEIKĖJAS: Adomas Krukis
FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius
FIKSAVIMO AMŽIUS: 19
IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika
FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 339-345, Nr. 10
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.
SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas
©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Spausdinti
Atgal