ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3186&FId=5210&back=home

PAVADINIMAS: [Karalaičių gelbėtojas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Trisdešimtoj karalystėj, ant pats vidurio dangaus ir žemės, buvo vienas karalius. Jis turėjo tris dukteris. Ale vienąsyk išėjo tos dukters į sodą pasivaikštinėti – atlėkė trys smakai: viens – su devyniom, antras – su šešiom, o trečias – su trim galvom. Tas su trim galvom ėmė vyriausią, su šešiom – vidutinę, o tas su devyniom – jauniausią, – jauniausia buvo gražiausia, – ir nunešė jas visas tris nežinia kur. Karalius išleido visur gromatas – gal kas atsišauktų, kas jas galėtų atrasti, tai būtų jo žentu ir jis jam atiduotų pusę karalystės. Neatsiranda nė vieno, nes nežino, kur ieškot ir kur atrasti.
Ale buvo pas tą karalių toks pastumdėlis, – sako karaliui:
– Jei man duosi jauniausią dukterį, tai aš jas atrasu visas.
O karalius sako:
– Ne tik dukterį, ale dar duosu ir pusę karalystės.
– Na, tai gerai! Ale man padarydysi lazdą nuo šimto svarų geležies, lenciūgą nuo šimto sieksnių ir prie jo geležinį lopšelį, kad galima būtų žmogui įsisėst, ir duosi man vieną kareivį.
– Gerai!
Tuojaus karalius tą viską padarė ir davė jam kareivį, vadinamą Milžinu. Išėjo jiedu ieškot tų panų. Ėjo ėjo, priėjo tokį aukštą kalną: iš vienos pusės žemė, iš kitos – stiklas. Teip tas tarnas karaliaus sako, duodams kareiviui lenciūgą į rankas:
– Dabar tu mane čion leisk su šituom lopšiu o čion stovėk, pakol aš sukrutysu atėjęs lenciūgą. Kaip pajusi, tai trauk.
Sėdo į lopšį, nuleido jį į tą stiklinę pakalnę. Kiek ten jis nuėjęs rado dvarą. Įėjo į tą dvarą – rado vyriausią dukterį. O ta duktė jį pažino – sako:
– Žmogeli, ko tu čia atėjai? Pareis mano vyras smakas su trimi galvom – tave praris.
– Aš jo nebijau!
Ale jau pareina smakas: dar už trijų mylių, o jau žemė dreba. Tas užlindo į užkakalį. Parlėkė smakas. Kaip tik atėjo į pakajų, sako:
– Kas čion smirda žmogiena?
O toj pana sako:
– Kas čia smirdės...
Smakas:
– Ką tu man pasakoji!
Ėmė ieškot – rado jį užkakalij. Klausė:
– Ko nori, žmogau, kad čion atėjai?
– Noru su tavim stot į karę.
Smakas:
– Na, tai aik šen!
Pradėjo kariauti su smaku – su tąj savo lazda numušė anam galvas! Palikęs tą paną tam dvare, išėjo toliau. Aidams takais, keliais, priėjo kitą dvarą. Ten rado vidutinę dukterį. Toj duktė sako:
– Žmogeli, ko tu čion atėjai? Parlėks smakas su šešiom galvom – tave praris.
– Aš jo nebijau!
Ale dar smakas už šešių mylių – jau žemė drebėt pradėjo. Jis vėl užlindo į užkakalį. Parlėkė smakas:
– Kas čion smirda žmogiena?
Ėmė ieškot – rado. Klausia:
– Žmogau, ko nori, kad čion atėjai?
– Atėjau su tavim kariauti.
Smakas:
– Na, tai aik šen!
Sustojo muštis. Jau jam sunkiau ėjo, ale bet numušė ano galvas! Ir tą palikęs mergą tam dvare, išėjo toliaus jauniausios ieškot. Trečiam dvare smako devyngalvio atrado jauniausią. Anoji, jį pažinus, sako:
– Ko tu čion atėjai? Parlėks smakas devyngalvis – tave praris.
O jis sako:
– Aš jo nebijau!
Dabar jau parlekia smakas: dar už devynių mylių, o jau žemė ėmė drebėt! Jis vėl pasislėpė užkakalyje. Sako į tą paną:
– Su šituom gal ir sunkiai ais, tai tu užkaisk katilą vandens, o kad matysi, jog jau aš jį neapgaliu, tai su vandeniu liek ant akių – ir nušus.
Jau parėjo smakas, atėjo į pakajų:
– Kas čia smirda žmogiena?
Ėmė ieškot – rado jį. Klausia:
– Ko tu nori, kad tu čion atėjai?
– Atėjau su tavim kariauti.
– Na, tai aik šen – pasibandysiv.
Stojo mušt. Tuojaus numušė tris galvas, užsiėmė kitas tris – jau net ir pats iki kelių į žemę įlindo. Numušė ir tas, pradėjo paskutines tris – jau ilsta. Jau toj pana mato, kad jau sunkiai ais, – ta tuom katilu verdančio vandens kaip liejo – tuojaus iššutino akis. Smakas apsilpo – o šits jam paskutines galvas numušė!
Palikęs tuos dailius dvarus, atėjo su tom panom pas tą kalną. Tos panos savo išgelbėtojui davė po žiedą: viena – sidabro, antra – aukso, trečia – deimanto. Insodino vieną į tą kašių – anas Milžinas užtraukė. Pasodino tokiu būdu antrą ir trečią – užtraukė. Nuleido kašių jam. Jis sėdo – traukė jį. Užtraukė į pusę, lenciūgą nukirto – nuvažiavo jis atgal.
Dabar vaikščioja jis – jau iš ten išeit negali! Rado tokią trobelę. Trobelėj rado tokį apžėlusį samanom diedą. Sako tas diedas:
– Ko tu nori, vaikeli?
– Aš norėčiau, tėvuk, kad aš galėčiau išeit iš šitų kalnų ant žemės.
– Pasipešk nuo manęs samanų, pakelk aukštyn – stos tau sidabro žirgas ir drapanos tau, ir išjosi.
Tas teip padarė – tuojaus jam teip stojos. Jis sėdo ant to žirgo – jot. Tas žirgas iššoko į pusę kalno – nuslydo atgal.
Atėjo jis vėl pas tą senį, pasakė. Sako senis:
– Pešk dar daugiau, tai stos aukso žirgas – ant jo išjosi.
Jis vėl išpešęs pakėlė tas samanas aukštyn – stojo jam aukso žirgas su sparnais ir visais apdangalais aukso. Kaip sėdo – išjojo ant viršaus kalno.
O tuom tarpu Milžinui turėjo tos panos prisiekt, kad jis jas išgelbėjo.
Atėjo [gelbėtojas] į tą karaliaus dvarą – jau svodba surengta: ženijasi Milžinas su jauniausia dukteria. Kaip jaunavedžiai sėdo važiuot į vinčių, tas tais samanas pakratė – stojo sidabro žirgas, balnas ir rūbas jam. Užsėdęs joja kareivis. Sako [jauniausia duktė]:
– Jau šiandien negaliu važiuot, nes čion koks šventasis atjoja.
O ji už to Milžino labai nenorėjo tekėti. Tądien nevažiavo.
Ant rytojaus, kaip tik sėdo važiuot, tas atjojo ant aukso žirgo. Sako pana:
– Šiandien vėl negalim važiuot, nes čion turbūt šventas Jurgis atjoja.
Vėl atidėjo antryt.
O tas karalius, tų mergų tėvas, turėjo tokį būdą, kad be ubago pietų nevalgė. Atėjo tas visas sudriskęs į virtuvę kaip ubagas, o jau buvo karalius dvi dieni nevalgęs – tuojaus jam pasakė, kad atvyko ubagas, – jį pasodino ir valgė. Bepietujant jauniausia pana įsižiūrėjo į tą ubagą, ir išrodė jai, kad tai tas pats, ką ją išgelbėjo, ale bet tikrai nežinojo. Potam liepė jį pašaukt pas ją. Kaip tik jis atėjo pas tą paną į pakajėlį, tuojaus jį visai pažino, o anas parodė tuos jų žiedus. Sakė toj pana savo tėvui, kad tai tas Milžinas yr apgavikas, tik jos turėjo prisiekt prieš jį, kad neva jis išgelbėjo, ale išgelbėtojas ne jis, tiktai šis, „katras mūs, – sako, – turi visų trijų žiedus“. Tada tuojaus tą Milžiną nužudė, o tas su jauniausia dukteria apsiženijo ir likosi po tėvo pėdų karaliumi tos šalies.

(Juozas Pečiulis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Juozas Pečiulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 345-349, Nr. 11
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal