ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3192&FId=5216&back=home

PAVADINIMAS: [Slibinų nugalėtojas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toksai turtingas dvarponis. Jis turėjo vieną sūnų. Ale jis labai buvo mylintis Dievą nuo mažų metų. O kad vaiks jau parėjo į metus, numirė toj ponia, jo pati. Paskui tas ponas iš neapkantų pasileido – ėmė gert. Vieną sykį, nuvažiavęs į miestą, pražaidė į kortas dvarą ir pinigus ir arklius – parėjo namon pėsčias. Kada jau ant rytojaus išsipagiriojo, paėmė jį nerimastis – jau jis nežino, ką daryti, kad jau nustojo visų turtų. Paėmęs pištalietą, pasišaukė savo sūnų: pirmiaus norėjo tą savo sūnų nušaut, o paskui ir save, nes pas ponus yr toks pagedimas: kad jau nusibankrutija, tai tuo sau galą darosi. Ale tas sūnus ėmė tėvo gražiai prašytis – sako:
– Ką tau pagelbės, jei tu man arba sau galą padarysi – vienok jau mūsų turtai nesugrįš! Geriaus aiva mudu į svietą ant kelionės.
Išėjo jiedu. Priėjo du keliu. Sako sūnus tėvui:
– Dabar ką mudu aisiv vienu keliu – aiva viens vienu, tiks kitu keliu, gal katras kur laimę atrasiva.
Atsisveikino ir nuėjo viens vienu keliu, kits – kitu.
Inėjo tas sūnus į girios tankumyną. Giria aidams, patiko tokį senuką. Klausia tas senuks:
– N’o kur tu aini, vaikeli?
Sako: teip ir teip, – papasakojo visą pereigą gyvenimo savo. O tas senuks sako jam:
– Aiva į šitą pievą – aš tau ką parodysu.
Nuėjo į tą pievą pas vieną medį – sako:
– Te tau šitą kančiuką ir tris raudonuosius. Jei, – sako, – kada tau bus koks vargas, tai ateik pas šitą medį, pamušk su šituom kančiuku į tą medį – iš medžio išeis tau žirgas su visu kareivišku apdaru, ir galėsi visur jot į kares – visur laimėsi.
Padėkavojo tam senukui, pats nuėjo toliaus. Tuojaus išėjo iš girios, rado karaliaus dvarą. Nuėjo į tą dvarą. O to karaliaus kukorius buvo pavaręs savo tarną. Kur jis ais – nuėjo į kuknią, sako:
– Ar aš negaučiau už kokį tarną?
Tas karaliaus kukorius pažiūrėjęs ant jo ir priėmė jį sau už tarną.
O toj karalystė buvo labai arti prie marių: smakas, būdavo, vis užlieja vandeniu. Taigi karalius turėjo padaryti su tuom smaku sandorą, kad kas mets duot jam ant prarijimo po vieną žmogų. Jau perėjo keli metai, jau jis surijo kiek žmonių! Ale dabar atsiuntė tas smakas raštą pas karalių, kad tur duot jam tą ir tą dieną ant prarijimo savo dukterį. Parašas: „Smakas Trigalvis“. Verkia tėvai ir ta duktė – nuliūdo visa žemė. Nale ką gal daryt – paskirtą dieną tur jau ją gabent. Jau ją išgabeno pas marias. O tas kukoriaus tarnas prašo, kad ir jį leistų pažiūrėt. Sako:
– Ką tu ten veiksi?.. – neleidžia.
Davė jis kukoriui vieną raudonąjį – tas, gavęs raudonąjį, mielai jį leido. O tas vaikinas tuojaus nubėgo į tą pievą, su tuom kančiuku pamušė per tą medį – išėjo žirgas su visu apdaru. Jis tuojaus užsėdęs nujojo į pamarę žiūrėtų, kas čion bus.
Ne po ilgam jau tik maišosi marės – išlenda iš vandens smakas su trimi galvoms. Sako smakas į tą kareivį:
– Pūsk plecių.
O šis sako:
– Pūsk tu!
Tas smakas pūsterėjo – išpūtė murmulinį plecių. Sustojo ant vainos – nukirto smakui galvas, o pats kaip nujojo, teip nujojo! Parjojęs tą savo žirgą vėl paleido į tą medį, pats parėjo namon. Kukorius jo klausia:
– N’o kas ten buvo?
Sako:
– Nedaėjau.
– Na matai, tik be reikalo vaikščiojai...
Gerai. Sugrįžo tie ponai nuo marių, netikėtai pargabeno paną, ale kas išgelbėjo – nieks nežino.
Jau kitą metą atsiunčia gromatą smakas su šešiom galvom, kad tą ir tą dieną karalius atvežtų vėl dukterį ant prarijimo. Atėjo jau ta diena, jau ją gabena pas marias, o tas vaikins prašo kukoriaus, kad leistų ir jį pažiūrėt. Neleidžia – sako:
– Šiandie daug svečių, daug trūso.
Ale tas vaikins davė vėl jam raudonąjį – ir jį jau leido. Tas vaikinas nubėgo pridurmai pas tą savo medį – išėjo tas žirgas. Užsėdęs nujojo į pamarę – jau randa tą savo paną pasodintą. Ale ne po ilgam susijudino marės – išeina smakas šešgalvis. Tas vaikins sako smakui:
– Aik šen kariauti.
Tas smakas:
– Pūsk plecių.
Vaikins:
– Pūsk tu.
Tas smakas kaip pūsterėjo – išpūtė varinį plecių. Stojo ant vainos – nukirto smakui galvas, o jis vėl nujojęs pastatė tą savo žirgą ir parėjo namon.
– Na, o ką tu ten matei?
– Nedaėjau, – sako.
Parvežė antrusyk tą savo dukterį – kokios linksmybės, kokią puotą kėlė! Šnekas:
– Kasžin koks tai karaliūnas jau antru kartu išgelbėjo paną...
Perėjo jau vėl metai – gauna karalius raštą, kad tą ir tą dieną tur atsiųsti savo dukterį ant prarijimo smakui su devyniom galvom! Jau atėjo toj diena – jau ją vėl gabena. O tas vaikins prašo pas savo kukorių, kad leistų ir jį. Ale šits vėl jį nenorėjo leisti, kol negavo raudonąjį. Nubėgo tas vaikinas pas savo žirgą, užsisėdo – atjoja pas marias. Rado jau tą paną pasodintą, verkiančią ir laukiančią myrio...
Neilgai trukus susijudino vandenys – išeina smakas devyngalvis. Sako tas vaikins:
– Aik šen ant vainos!
Smakas sako:
– Pūsk plecių.
– Pūsk tu!
Tas smakas pūsterėjo ir išpūtė geležinį plecių. Ėmė jiedu kariauti – jau ką tik, per didelį vargą nukapojo galvas! Tas smakas kaip vertėsi į marias, nagais jam labai perplėšė koją. Toj pana, pamačius, kad labai kraujas bėga, nusirišus nuo savo galvos skepetą ir užrišo jam koją. Tas užsisėdęs nujojo. Žirgą pastatęs, parėjo namon. Kukorius vėl klausia:
– N’o kas šiandien girdėt?
Sako vėl:
– Nedaėjau, tik girdėjau, kad smaką vėl nukirto tas pats kaip ir anuos du.
Parvažiavo tie ponai, parvežė paną – kelia didelę svodbą! Davė karalius ir į kuknią savo tarnam vyno – visi apsigėrė. O tas vaikins ir neva nusidavė girtu, atsigulęs ant lovos, kelinę tą užsismaukė ir neva miegti.
Kasžin ko atėjo toj pana į kuknią – žiūri, kad jos skepeta ant jo kojos. Tuojaus nubėgo ji pas tėvą, sako:
– Tėveli, tai katras mane išgelbėjo nuo smako: aš jam šitąj skepeta užrišau perplėštą koją.
Tuojaus nurišo tą skepetą – žiūri, iš tikro koja nagais sudraskyta! Paskui jau jam nedavė gulėt kuknioj – tuojaus nugabeno į pakajus, kur visi svečiai sėdėjo, surengė svodbą. Ir pasiliko jis karaliaus žentu, o po tėvo galvai likosi karalium tos žemės.

(Ad. Krukis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 349-353, Nr. 12
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal