ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3194&FId=5221&back=home

PAVADINIMAS: [Pirklio sūnus karalaitės gelbėtojas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Viens vaizbūnas turėjo vienturtį sūnų. Tas sūnus jau išaugo į metus, sako savo tėvui:
– Ką aš pas tave veiksu... Aš aisu į svietą pasivaikštinėti.
O tėvas jam sako:
– N’o ką aš veiksu senatvėj be tavęs, kam aš paliksu turtus savo?..
Vienok tam vaikinui ta mąstis iš galvos neišeina, kad aiti į svietą... Tėvas mato, kad jau sūnui nieko negali padaryti, –
– Na, – sako, – vaikeli, kad jau teip nori – aik. Ale imk sau krepšį pinigų, prisipilk pinigų į kišenius ir aik sau sveikas. Ale saugokis rudžio ir laukio.
Paėmė tas vaiks krepšį gerą pinigų, prisipylė į kišenius, kur tik tilpo, – aina savo keliais. Aina aina, ale jam sunku nešt tie pinigai. Nusipirko jis kumelaitę, užsidėjęs tą krepšį pinigų, aina. Nuėjo jau gana nuo tėvynės savo, užėjo į tokį bažnytkaimį. Prisirišo kumelaitę pas karčemą, – o toj karčemoj sėdi rudis su laukiu. Ale kaip jis dar vargo nematęs, tai jam nė kas, nė ko tas rudis su laukiu.
Nuėjo jis į bažnyčią pasimelst, žiūri – bažnyčioj kampe rykščių pundeliai surišti po penkias, po dešimts, po penkiasdešimts, po trisdešimts, po tris, po vieną. Žiūri toliau – negyvėlis bažnyčioj guli paguldytas: skūra ir mėsa jau nuo jo nuplakta. Jam dabar iš galvos neišeina – kas tai būtų? Pasimeldęs aina laukan – patiko bažnyčios tarną. Klausia:
– Kas čion, kad bažnyčioj tiek rykščių ir tas negyvėlis teip nukapotas?
Sako jam tarnas:
– Kaip jis buvo gyvas, tai jis turėjo daug skolos. Kam liko kiek kaltas raudonųjų, tai čion tiek rykščių surišta, o jie kasdien visi susirenka toj ir toj valandoj, tai atėję visi po sykį kerta ir vėl rykštes padeda.
Sako:
– Ar aš jį negalėčiau nuo to išgelbėt?
Sako:
– Kitaip jo negali išgelbėt, kaip tik užmokėdams tą jo skolą.
Sako:
– Gerai, aš užmokėsu.
– Tai palauk, pakol susirinks visi skolininkai.
Ne po ilgam tie visi skolininkai susirinko į bažnyčią, jau ima kožnas savo abligą ir jau ais drožti po sykį. Sako tas vaizbūno sūnus:
– Jau nemuškit jį daugiaus, aš jums apmokėsu jo skolas.
Tuojaus atsinešė nuo tos savo kumelaitės tuos pinigus, paėmė kožnas savo tą pundelį rykščių – nuėjo visi pas kunigą. Jis jiems gražiai pagal skaičių rykščių užmokėjo, kūną palaidojo, o tuos pinigus, kurie jam liko, atnešęs vėl ant tos savo kumelaitės uždėjo ir paliko pas karčemą, o pats – karčemoj.
Tas rudis su laukiu išėjo laukan, paėmė tą jo kumelaitę su pinigais ir nusivedė. Išeina jis iš karčemos – jau nėr jo kumelaitės su pinigais! Dabar jau jam vargas be pinigų, ale dar kišeniuj turi kelis. Aina sau. Inėjo į dideles girias, kad jau jis tose giriose niekur nieko nepriaina. Jau kelios dienos negauna nieko valgyt.
Ale vis tolyn beaidamas, priėjo girioj toj karčemą. Pritaisė jam karčemininkas valgį – pavalgė, atsigėrė. Paskui pradėjo šnekėtis apie tai, kas girdėt. Tas vaizbūno sūnus papasakojo savo atsitikimą, kaip jį rudis su laukiu apvogė, o tas karčemorius sako:
– Pas mus tokios naujienos: karaliaus dukterį smakas nunešė. Padangėse to smako dvaras, ir tenai toj pana – nieks negali tenais daeiti. Kad kas ją išimtų iš tenai, būtų karaliaus žentas. Kaip aš žinau, tai kad būtų drąsus, tai daeitų ten į tą dvarą, ale kaip jam būtų nulipti iš ten – nežinau.
Dabar tas vaizbūno sūnus klausia:
– N’o kaip galėtų tenai daeiti?
– Teip galėtų. Čion girioj guli negyva kumelė. Tas smakas atlėkdamas pjausto tos kumelės mėsą ir šeria karalaitę. Ale jau mėsos nėra. Tai šiandien atlėkęs neš tuos grobus tai panai. Tai kad būtų koks drąsus, įlįstų į tuos grobus, atlėkęs smakas pagriebęs nuneštų į tą dvarą.
Išėjo tas vaizbūno sūnus. Sako: „Jau man dabar be pinigų vienok negerai būt, o jau į tėvynę pareit negaliu“, – nuėjęs ėmė ir įlindo į kumelės grobus. Atlėkęs pagriebė smakas tos kumelės grobus, iškilo į padanges, nunešė ir įmetė per duris tai panai.
Toj pana su peiluku skutinėja tuos kaulus – žiūri, kad vidurij žmogus. Sako jam pana:
– Dabar parlėks šito dvaro ponas – bus mudviem abiem mirtis!
– Ką mudu dabar pradėsiv?
Sako toj pana:
– Aiva į šitą kamaraitę, rasi galėsi pakelt jo kardą.
Nuėjo – nė nepajudina kabantį ant sienos. Padavė ji jam bonkutę vandens tokio, sako:
– Gerk.
Tas išgėrė biskį – pajuto: jau jis daugiaus pajiegia, jau pajudina tą kardą. Išgėrė daugiau ir daugiau – jau tą kardą vartoja kaip plunksną.
Parlėkė smakas ir kiša per duris tris galvas. O tas vaikinas kaip griebė kardu – tas tris galvas nuėmė. Smakas kišo kitas tris – ir tas nuėmė. Iš karščio šoko ant jo su paskutinėm trim galvom – ir tas išsyk nukirto! Iš galvų liežuvius visus išpjovė, pakavojo, tas galvas ir tą smaką numetė ant žemės.
O tas smakas turėjo tokią žvaigždę, kad naktij niekad žiburio nereikėjo. Dabar jiems tam dvare labai būtų gražu, linksma, ale šalta ir valgyt netur ką, – iš visų grožybių nieks! Radę jie tenai susidraskė visokių paklodžių, drapanų, abrūsų – pasidarė ilgą virvę, kad dvilinka išteko ik žemei. Dabar sako tas vaizbūno sūnus į tą karalaitę:
– Sėsk į tą kašių – aš tave nuleisu nuo šito kalno. O paskui tu mane nuleisi. Tik pakrutink virvę, kad jau būsi ant žemės.
O tas rudis su laukiu pas tą karčemorių dasižinojo apie tai viską, nuėjo pas tą nukirstą smaką – į tąsyk nusileidžia karalaitė ant žemės. Rudis su laukiu tuojaus tą virvę nupjovė:
– Dabar, – sako, – jei tu mums prisieksi ir sakysi, kad mes tave išgelbėjom, tai tu liksi gyva, o jei ne, tai mes tave čion užmušam.
Ką ji gali daryt – turi prisiekt prieš juos, kad jiedu išgelbėjo.
Parvežė tą smaką ir tas galvas pas karalių – džiaugsmas, linksmybė visoj karalystėje, kad toki ir toki išgelbėjo karalaitę nuo smako. Čion tuojau rengia svodbą. O toj pana vis dar lūkuriuoja: gal dar kaip atsiras tikrasis jos išgelbėtojas, tai ji kaip galėdama vilkina toliau tą svodbą. O toj pana kaip dar buvo tam smako dvare, tai tam vaizbūno sūnui davė ji pusę žiedo ir pusę skepetaitės su parašu savo, o dabar toj karalaitė, vis atidėstinėdama svodbą ant tolimesnio laiko, sako:
– Duok padaryt man tokią žvaigždę, kokią aš turėjau smako dvare.
Karalius tuojaus davė pašaukt auksadarbį ir liepė jam padaryt tokią žvaigždę, kokią duktė turėjo smako dvare.
– Tris dienas, – sako, – tu turi laiko. Jei nepadarysi, tai po trijų dienų tau galas!
Tas auksadarbis vaikščioja kaip žemę pardavęs: nė jis žino, kokią daryt, nė kokia toj žvaigždė buvo.
Dabar čia pameskim, imkim aną. Tas vaikinas vaikščioja jau kiek dienų nevalgęs tame smako dvare, laukdams numirimo savo. Ale atlekia baltas karvelis pas jį. Prašnekėjo karvelis:
– Kur tu dabar nori, aš tave nunešu tenai.
Sako:
– Nunešk tu mane į tą miestą, kur toj pana.
Tuojaus jį tenai nunešė. Ir paliko jam iš vuodegos plunksnaitę – sako:
– Kad tau bus koks vargas, tai ant žvakės tą plunksną uždek, tai būsu pas tave.
O tas karvelis tai buvo žmogaus dūšia, katrą plakė bažnyčioj.
Aina jis per miestą visas apdriskęs. Atitiko ateit pas tą meisterį ant nakvynės, katras tą žvaigždę tur padaryti, – prašosi pernakvot. Sako:
– Nakvok. Ana ten kiaulininkas tuščias – aik ten atsigulk, o stuboj kur aš tave paguldysu tokį nudriskusį...
Mąstė mąstė – nieko neišmano, ką su tąj žvaigžde daryti, – sako: „Reik ait pas tą sudriskėlį paklausti, ar jis ne koks keliaujantis meisteris“. Atėjęs klausia:
– Kas tu per viens, ar tu koks meisteris?
Atsako:
– Meisteris: auksą dirbu.
– Ar tu negalėtum tokią žvaigždę padaryt, kokią karalaitė turėjo smako dvare?
Sako:
– Galiu! Duok man atskyrium kambarį, tai aš tau padarysu.
Tas meisteris pagriebęs iš džiaugsmo tą vaikiną iš kiaulininko nešte į stubą nunešė, davė jam kambarėlį, gert ir valgyt. Pavalgęs, atsigėręs šis guli sau, duris užsirakinęs. Tas auksadarbis vis bėga pas duris klausyt, ar nekala, ar nepieluoja – nieko negirdėt! Sako: „Be reikalo aš jį šeriu“.
Ale jau trečia diena. Tas vaikins ėmė tą plunksmaitę ant žvakės uždegė – atlėkė tas karvelis, sako:
– Ko reikalauji?
– Aš norėčiau, kad tu man atneštum tą žvaigždę iš to smako dvaro.
Sako:
– Tuojaus.
Ne po ilgam tuojaus atnešė, padėjo ant stalo – tenai viskas nušvito. Pašaukė tą meisterį, sako:
– Te, jau padariau.
Jau atėjo toj diena – aina ta karalaitė pas tą auksadarbį tos žvaigždės. Atėjus sako:
– N’o ką, ar padarei?
– Padariau.
Kaip tik pamatė pana tą žvaigždę, tuojaus pažino. Klausia:
– Ar tu ją padarei?
Netur ką sakyt – sako:
– Ne aš.
– N’o kas padarė?
Sako:
– Čion atėjo toks ateivis.
– N’o kur jis?
Parodė jai. Ji tuojaus jį pažinus, linksmai sveikino, nusivedė į dvarą tėvo. O jau suvažiavę ant vestuvių karaliai, kunigaikščiai, bajorai, o jau tas rudis ais į vinčių, o tas laukis bus jo adjutantu. Toj pana parėjo su tąj žvaigžde, parsivedė savo tikrąjį išgelbėtoją. Sako toj pana:
– Ne šitie mane išgelbėjo – aš jiems tik prisiekti turėjau, kad jie mane išgelbėjo...
Teip tuojaus visi karaliai sustojo už stalo:
– N’o kur tas, katras tave išgelbėjo?
Tuojaus jį atvedė. Tie karaliai sako:
– Ar galima žinot, kokius ženklus jis tur? Šitie turi smaką.
O tas vaizbūno sūnus klausia:
– Ar yr kokia žvėris be liežuvio?
Visi pripažįsta, kad nėr. Pražiodino tas galvas smako – visos be liežuvių! Rudis tuojaus atsiliepė, kad smakas be liežuvio. O tas vaikins tuojaus iš krepšio tuos liežuvius – o Dievas teip davė: kaip tik prideda liežuvį, teip ir prigyja. Prigydė visus liežuvius – na, čion jau ženklas. O daugiaus? Tuojaus išėmė iš kišeniaus tą pusę žiedo, pridėjo prie panos – sulipo. Pridėjo pusę skepetaitės – sulipo. Tada visi karaliai pripažino tuos ženklus teisingais. Tą rudį su laukiu gyvuliai sudraskė laukuose, o su šiuom apsiženijo karalaitė. Tėvas tuojaus jam karalystę pavedė, ir jis, jei nenumirė, rasi dar ir dabar karaliauja.

(Adomas Krukis iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Krukis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 353-359, Nr. 13
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal