Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3199&FId=5222&back=home

PAVADINIMAS: [Ištikimas tarnas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalius turėjo sūnų. O tam sūnui kada jau suėjo dvidešimts metų, tėvas jam liepė važiuot apsirinkt mergą – ženytis. Išvažiavo. Važinėjo visą savo žemę – neranda tokią, kad jam patiktų. Važiavo per marias į kitą karalystę. Atvažiavo į tokį miestą, žiūri – aina mergina vargingo stono. Jam toj mergina teip patiko, kad jis negali į ją atsistebėti! Nenorėdams ją be jokios žinios pavogti, tuojaus davė žinią jos tėvams. Ją tuojaus davė aprengt teip kaip karalaitę ir vežasi į savo karalystę.
Važiuoja per marias – užpuolė naktis. Laivas sustojo – visi sumigo, ir tas karaliaus sūnus su savo merga užmigo. O vienas iš tarnų karaliaus nemiega.
Naktij atlėkė toks paukštis, nutūpė ant kampo laivo, prašnekėjo:
– Kas per meilė, kas per sutikimas! Parvažiuos karaliaus sūnus su savo merga – toj jo močeka pasitiks su aukso taure, pripilta vyno. O ten ne vynas bus, ale nuodai. Juos užgers. Jiedu kaip tik gers, teip ir numirs. O kad kas žinotų, tą jai taurę išmuštų iš rankų, tai liktų gyvi. Kad kas žinotų o tai pasakytų jiems, tai pavirstų iki kelių akmeniu.
Važiavo kitą dieną – užpuolė naktis, sustojo laivas, vėl visi sumigo, o tas pats tarnas vėl nemiega. Atlėkė vėl toj paukštė ir šneka – sako:
– Kaip parvažiuos namon, jau jie ais į bažnyčią, bažnyčios durys virs ir jiedu abudu užmuš. Kad kas tas duris sukirstų, tai kad pultų, būt lengvos – liktų gyvi. Kad kas žinotų, o jiem tai pasakytų, pavirstų iki juostai į akmenį.
Ant rytojaus važiavo vėl per marias – užpuolė ūkanota naktis. Laivas sustojo, visi sumigo, o tas pats tarnas negal užmigti. Atlėkė vėl toj paukštė, nutūpė ant kampo laivo ir kalba – sako:
– Kaip parvažiuos iš bažnyčios, kaip nueis gult, sumigs – išlįs iš po lovos smakas su devyniom galvom ir praris juos abudu. Kad kas žinotų, o tą smaką nukirstų, tai liktųsi gyvi. Jei kas žinotų o tuos žodžius jiems pasakytų, tai pavirstų visas į akmenį. O kada jų gims sūnus, tai kad tą sūnų pusiau perplėštų, tais kraujais vaikelio pateptų tą akmenį, tai būt vėl žmogus.
Ant rytojaus vėl važiuoja. O tas tarnas niekam nieko nesako – žiūrės, kas čion nusidės.
Privažiavo prie savo miesto. Tuojaus pasitinka su muzikom karaliūną su merga. Išeina pasitikti ir močeka, turėdama ant torielkos aukso taurę su vynu, – o toj močeka neužkentė jų, nes kaip marčią paims, tai jau jai nebus teip gerai. Tas tarnas mato, kad tai vis yra teisybė, – prišokęs kaip davė jai per nagus, tą vyną išliejo – ir tie liko gyvi. Tas karaliūnas, nieko nežinodams, kas čion buvo, ką išmušė jai iš rankų taurę, užpyko ant tarno.
Paskui tuojaus jau surengė svodbą – važiuoja į bažnyčią. Tas tarnas nuėjo pirma, kirviu sukirto duris – iš bažnyčios sugrįžo namon laimingai.
Pasilinksminę jau nuėjo jauniejie gult ir sumigo. O tas tarnas stovi su kalaviju nuogu – žiūrės, kas čion nusiduos. Kada jau atėjo apie dvyliktą adyną, klauso – jau tik brozda grindys ir išlenda smakas. Tas smakas kaip tik galvas iškišo, tas tarnas su savo kardu jam galvas kirst! Kaip jau kirto paskutinę galvą, tam karaliūnui nukrito ant veido šmotas kraujų. In tąsyk pabudo karaliūnas – žiburys žiba. Čiupteria – kad ant veido kraujai. Žiūri, kad stovi tas tarnas pas jį su nuogu kalaviju. Sako:
– Tai tu man norėjai kirst galvą, ale tau nepasisekė, tai tik iškruvinai...
Padarė tuojaus riksmą. Subėgo žiūrėt, kas per riksmas, – rado jį stovint su nuogu kalaviju. Visiems rodėsi, kad jis jį nukirst norėjo, ir tuojaus pridurmai nusprendė jį baisiausiu būdu koroti!
Jau dabar jis mato, kad jau jam galas, –
– Na, – sako, – dar jūs man daleiskit pašnekėt, papasakot.
Sako:
– Gali.
Teip ir pradėjo jis pasakot:
– Kad, – sako, – aš išvažiavau su karaliūnu į kitą žemę, vežėmės mergą namon, sustojo laivas naktij. Atlėkė paukštė, nutūpė ant kampo laivo ir prakalbėjo – sako: „Kaip parvažiuos karaliūnas namon, močeka pasitiks, užgers iš aukso taurės vynu, o ten tam vyne bus nuodai. Kad kas tą aukso kupką išmuštų jai iš rankų, tai liktų gyvi. O vėl kad kas žinotų o jiems tą viską išpasakotų, tai pavirstų iki kelių į akmenį“.
Žiūri – jau iki kelių akmuo!
– Kitą dieną paukštė kalbėjo: „Kaip ais į vinčių, bažnyčios durys virs ir abudu užmuš. Kad kas žinotų – kirviu duris iškirstų, liktų gyvi. Kas tuos žodžius jiems pasakytų, pavirstų iki juostai į akmenį“.
Žiūri – jau jis iki juostai akmuo.
– Trečią naktį, – sako, – kad sustojom, nutūpė toj pati paukštė ant kampo laivo, kalbėjo: „Kad jau suvinčiavoti nueis vakare gult, sumigs – išlįs iš po lovos devyngalvis smakas, abudu praris. Kad kas žinotų, tam smakui galvas nukirstų, [tai liktų gyvi. Jei kas žinotų o tuos žodžius jiems pasakytų, tai] pavirstų visas į akmenį. O kad jų gims sūnus, tą sūnų pusiau perplėštų, tuo krauju pateptų tą akmenį, tai būt vėl žmogus“.
Nustojo šnekėjęs – žiūri, kad jau visas pavirto į akmenį.
Žiūri dabar tas karaliūnas – smakas nukirstas. Tada tai pamatė visą teisybę.
Po kiek ten mėnesių gimė jų sūnus. Sako karaliūnas:
– Jis mums tiek daug gero, nors mums nežinant, padarė – plėškim tą vaiką: patepsim krauju tą akmenį – rasi atgis.
Tuojaus perplėšė vaiką, krauju patepė akmenį – atgijo tas gerasis jo tarnas. O tas tarnas paėmė tą vaikelį, sudėjo į krūvą – sugijo ir atgijo!
O kokios ten buvo puotos, kokios linksmybės! Kur ir aš buvau, alų midų gėriau, burnoj neturėjau, per barzdą varvėjo.

(J. Kovalius iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: J. Kavolius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 359-362, Nr. 14
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal