ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3200&FId=5223&back=home

PAVADINIMAS: [Karalaitis ir jo tarnas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius, jis turėjo vieną sūnų. O kad vieną sykį reikėjo karaliui važiuot ant seimo, sako jis savo sūnui:
– Važiuok tu ant seimo.
Atsakė jam sūnus:
– Pasikark tu su savo seimu.
Tėvas, ant jo perpykęs, sako savo tarnui:
– Jokit į girią neva ant medžioklės. Tu jį nušauk – parnešk jo man mažiuką pirštą ir širdį.
Išjojo jiedu su karaliūnu į girią. Jojas tas tarnas paskui ir nor jį šaut, spragsi – nedega. Atsižiūrėjo karaliūnas, sako:
– Ką tu darai?
Atsakė:
– Tėvas tavo liepė tave nušaut, parnešt mažiuką pirštą ir širdį.
– Tai gerai, kad liepė mane nušaut.
Išsitraukė kardą, nukirto sau mažiuką pirštą, padavė jam.
– Na, gerai. Ale kur aš širdį gausu?
– Čion bėga šuo – perplėšk jį, išimk širdį, parnešk tėvui, o aš josu į svietą, ir daugiau jau jis manęs nematys. O kad aš pagausu ką iš tėvo karalystės, tai gyvą nepaleisu!
Parnešė karaliui tas tarnas tą pirštą ir tą širdį. Tą širdį žalią suėdė mislydams, kad jo sūnaus, o pirštą, sidabru apdaręs, pasikabino ant sienos.
Dasižinojo apie tai karalienė. Parašė gromatą, sako tam tarnui:
– Gerai judu sutikot – vyk tu jį ir paduok šitą gromatą, tai su tavim jam, kur jis bus, nors bus ramiau.
– Ale kad jis pasakė atsisveikindams nuo manęs, kad jeigu pagaus ką iš tėvo karalystės, gyvą neleis...
– Na, – sako karalienė, – susimildams, tik tu jį vyk.
Išėjo, dasivijo jį tokiam mieste: nors jo nematė, ale jo žirgą pažino, o jis jau buvo karčemoj. Atėjęs tas tarnas pas tą karčemninką klausia:
– Kas čion toks atjojo?
Sako:
– Nežinau, kasžin iš kur koks – pasidėjo pištalietą ant stalo, nuogą kardą.
Šits sako:
– Jis yra karaliūnas. Nueik tu pas jį, klausk, ar jis nesusidėtų su tavim gert. O paskui, kaip aš įeisu, jis mane norės nušauti – tu jam rankas sugriebk.
Atėjo karčemninkas, sako:
– Šviesus karaliūnaiti, ar nesusidėtum su manim gert?
Sako:
– Galiva.
Atnešė ten kokio gėralo – sėdo gert. Ale ateina tas tarnas su gromata. Karaliūnas tuojaus pamatęs norėjo šaut, o tas karčemninkas sugriebė jam už rankų. Pamatė tą gromatą, kad yr motinos parašas, – jau jam nieko nedarė.
Ten kolei pabuvę, išjojo toliau. Jojo dieną, dvi – niekur nieko neprijoja. Užsimanė gert jie ir jų žirgai. Atjojo, pagirij rado šulnį. Ant to šulnio – parašas, kad iki vandeniui šimtas sieksnių. Dabar ką jiem daryt? Sako tam tarnui:
– Stok į kibirą (= viedrą), aš tave įleisu – pasemsi vandens.
Tas stojo į kibirą. Pasėmė, jį ištraukė – atsigėrė jie ir žirgus pasigirdė.
Joja toliau – rado kitą šulnį. Ant to – parašas: „Ik vandeniui du šimtu sieksnių“, – o nor jiedu gert. Karaliūnas vėl sako:
– Stok tu į kibirą, pasemsi vandens.
Stojo, pasėmė, ištraukė karaliūnas jį. Atsigėrė jiedu ir žirgus pasigirdė – joja toliaus. Jojo jojo – prijojo trečią šulnį. Ant to parašas, kad trys šimtai sieksnių iki vandeniui, o jau jie vėl ištroškę vandens! Sako tas tarnas į karaliūną:
– Aš buvau dviejuos šulniuos pasemt, o nebijojau – dabar leiskis tu pasemt – aš tave ištrauksu.
Insileido karaliūnas, pasėmė, o šits ištraukė iki pusei, sako:
– Dabar tu man prisiek, kad aš būsu karaliūnu, o tu – tarnu mano, tai aš tave ištrauksu.
Nėra ką jam daryt – prisiekė. Tada jis jį ištraukė, atsigėrė, žirgus pasigirdė – joja. Nujojo į karaliaus miestą, užėjo į karčemą, prašo, kad duotų vandens atsigerti. Sako:
– Pas mus vanduo labai brangus: smakai vandenį apiponavojo.
Davė jiems vyno gert.
– O teip kas daugiau girdėt?
Sako:
– O kas girdėt... Karaliaus jau tris dukteris atidavė smakui praryti, o dabar jau paskutinę tur gabent.
Sako tas tarnas, kurs buvo karaliūnas:
– Jei Dievas padės, rasi aš ją galėsu išgelbėt.
Kaip tik išgirdo tuos jo žodžius karčemninkas, tuojaus davė žinią karaliui, kad atsirado čion toks, kad apsiima su padėjimu Dievo paną nuo mirties išgelbėti. Tuojaus karalius liepė pavadinti.
Atėjo tarnas karaliaus kviesdams juos pas karalių. Atsakė tas, kurs buvo karaliūnu:
– Tiek man pas karalių, kaip karaliui pas mane.
Parėjęs tarnas pasakė karaliui tokį atsitikimą. Karalius tuojaus skubiai ėjo pats prie jų. Atėjęs jiems ranką padavė, sako:
– Girdėjau, kad galėtumėt mano dukterį nuo smako išgelbėt?
– Su padėjimu Dievo rasi galėsim.
Aina jie pas karalių. Tas vadinamas karaliūnas, kurs su karaliūno tik drabužiais apsirėdęs buvo, aina pirma, o jau tarnas tur ait paskui.
Insižiūrėjo tas tarnas aidams ant žemės tokį guziką. Jis nuo jo atsiliko, tą guziką įspyrė. Kaip tik įspyrė, tuojaus apie tą miestą tris ailes vanduo apibėgo! Žmonės su kibirais pradėjo bėgt vandens semti, gyvuliai – rėkdami prie vandens, – riksmas visame mieste! Karalius, išgirdęs tokį didelį riksmą, klausė, kas tai yr, kad toks riksmas. Sako:
– Vanduo jau atsirado, tai bėga semt.
Išėjęs pažiūrėjo – teisybė, kad jau vanduo yr! Visko jiem duoda gert ir valgyt, kuo no geriausia juos vaišina. Sako karalius:
– Vandenį atradai – rasi galėtum ir dukterį nuo smako išgelbėt?
– Su padėjimu Dievo ne tik šitą išgelbėt, ale ir anas atrasti galėsim.
Atėjo vakaras, jau tur gabent paną pas tą šulnį smakui – nuėjo ir tas tarnas tenai. Išlindo smakas iš šulnio – tas kaip griebė su kardu, nukirto tris galvas. Šoko smakas dar ant jo kitąsyk, kaip davė – nukirto visas! Smaką įvertė į šulnį, liežiuvius visus išsipjovė, susidėjo į krepšiuką. Paną tenai palikęs, pats nuėjo sau. O tas vadinamas karaliūnas, ten priselinęs pas paną, sako:
– Dabar tu man turi prisiekt, kad aš tave išgelbėjau, o jei to nenori, tai aš tave čion užmušu.
Toj turėjo prisiekt. Pargabeno tą paną pas karalių ir pargabeno tas smako galvas – jau kokios ten linksmybės visoj karalystėj, kad išgelbėjo ją nuo mirties!
Ant rytojaus tas tarnas nuėjo į pamarę, rado luotą, įsėdo – važiuoja ant marių. Ale važiuodams išgirdo šaukiant:
– Karaliūnai, stok!
O tas nieko nemato. Sako:
– Žiūrėk žemyn.
Sako:
– Kas tu?
– Aš esu pirmas punktas. Priimk mane – žinom, kur važiuoji, aš tau būsu pagelbon.
Sėdo į luotą – važiuoja toliaus.
– Karaliūnai, kur važiuoji?
Tas žiūri – nieko nematyt. Sako:
– Žiūrėk žemyn. Žinau, kur važiuoji. Priimk mane – aš tau būsu pagelboj. Aš asu antras punktas.
Sėdo į luotą – važiuoja trise. Ne po ilgam atsirado ir trečias punktas. Sėdo į luotą – važiuoja. Atvažiavo pas tą smako pačią prie tokios salos. Toj pati klausia:
– Ar turi paną?
O jie kad ir neturėjo, ale tas pirmas punktas liepė sakyt: „Turu“. Toj smakienė pavertė tą karaliaus dukterį į mažą paukštuką ir leido į padanges. Ale tas pirmas punktas sugriebęs nedaleido išlėkt – įsisodino į luotą paną. Toliaus atlėkė smakienė:
– Ar turi paną?
– Turu.
Toj pavertė paną į žiedą, paleido į marias. Tas antras punktas nedaleido nuskęst, sugriebė, pakol į luotą atgabeno paną – jau tur dvi. Toliaus atlėkė smakienė:
– Ar turi paną?
– Turu!
Toj pavertė ją į akmenuką, metė į marias – tas trečias punktas nedaleido nuskęst, pakol į luotą atgabeno paną.
Jau tur visas tris karaliaus dukteris. Važiuoja atgal. Sako jis panoms:
– Aš labai nuilsęs, noru miego. Ale aš labai sunkus ant miego. Aš biskį užmigsu, tai kaip prisiirsim prie krašto, tai mane budinkit, draskykit.
Tie punktai su juom atsisveikino, o jis užmigo ir teip giliai įmigo, kad, jau prie krašto priplaukus, tos panos jį budint, draskyt – nieko negal padaryti, o jau čion jų su akrūtais laukia! Laukia ir tas karaliūnas (kur buvo tarnu). Atėjo jis pas tas panas, sako:
– Turit sakyt karaliui, kad aš jus išgelbėjau, nes jei ne, tai aš jus užmušu.
Tos netur ką daryt – tur sakyt melagingai. Paliko savo išgelbėtoją luote miegant, įsėdo į laivą, išplaukė į kraštą, o paskui išvažiavo į tėvo karalystę. Kokios ten buvo linksmybės iš atradimo dukterų! Tėvas tuojaus norėtų vieną su juom ženyt, o dukters atsikalba, kad dar metus nesiženys, o anas, mislija, rasi sugrįš jų išgelbėtojas. Perėjo jau metai ir viena diena, jau išnyko ir viltis, kad jis pareis, – surengė jau svodbą.
Ale atsibudo iš miego, pramiegojęs metus ir vieną dieną, tas pasivertęs į tarną karaliūnas – žiūri, kad jis luote ant marių. Pakilo vėjelis, išnešė jį į kraštą. Išnešė į tokį kraštą – toks smiltynas, kad jis negal išvažiuot nė išeit. Ale šaukia kas:
– Karaliūnai!
Tas dairosi – niekur nieko nematyt. Žiūri aukštyn – laksto baltas karvelis, sako:
– Kabinkis man ant sparnų, aš tave išnešu ant kranto.
Sako:
– Ką tu, toks mažas paukšteli, išneši mane tokį didelį...
– Tu nežiūrėk, tik kabinkis.
Užsikabino ant sparnelių – išnešė jį ant lauko. Ir sako jam karvelis:
– Jau tavo tarnas rengiasi ženytis su karalaite. Skubinkis tenai. Te tau šitą baltą skepetaitę – užsirišk ant kaklo, tai būsi senas, žilas kaip obelis. Ir te tau du auksinu pinigų. Nueik pas dūdininką, nusipirk už tuodu auksinu dūdą. Tau siūlys visokias – tu neimk, prašyk tą vištų apdergtą iš užkakalio.
O tas karvelis tai buvo Dievas.
Nuėjo jis pas dūdininką. Jam siūlo visokias, o jis prašo tą iš užkakalio, – o ta užkakalyje labai brangi.
– Už du auksinu, – sako, – negalima parduoti, ale kaip tu toks senas, te tau tą dūdą.
Šis karaliūnas tuojaus su tąj dūda – į karaliaus dvarą. Rado jau svodbą prasidedant: muzikantai žaidžia, šoka, – o jau antryt važiuos į vinčių. Atėjo tas senis, sako:
– Karaliai, bajorai, daleiskit man biskį padūduoti.
Tuojaus liepė jam dūduot. Tas kaip uždūdavo, tai anų muzikantų negirdėt! Žiūri – kabo ant sienos tas kardas, kur smakui galvas kirto. Prašo:
– Daleiskit man šitą kardą pamėginti.
Daleido, nes tas kardas stovi įkištas į makštis nuo tosyk, kaip jis įdėjo, o ištraukt jį nieks negalėjo: bandė kabyt dvyliką arklių, kad galėtų ištraukt, – nieko nepadarė, tai tie ir mislijo: ką toks senis jam darys, kad užkabintų dvylika arklių neištraukė. Tas karaliūnas kaip tik paėmė tą kardą, vienu mažiuku pirštu ištraukė iki pusei. O tas jau jo tarnas, kurs nor būt karaliaus žentu, tuo griebė nuo jo, ale šits vėl į makštis įmušė: buvo pamislijęs, kad jau ansai iš makštų išliuosavo, tai jau galės ir jis ištraukt, o dabar gal vėl dvyliką arklių kabyt – nebus nieko!
Apsinakvojo. Ant rytojaus prašo tas senuks:
– Ar nebūtumėt, panaitės, teip geros atnešt man vandens nusiprausti?
Tuojaus jam buvo. O tos panos vis mena, kas čion toks per viens. Ėmė jis praustis, nusirišo skepetaitę – pasidarė dailus jaunikaitis. O tos panos žiūrėjo per rakto skylutę ir jį pažino. Nusiprausęs vėl užsirišo – pasidarė senas.
Tos panos šnekasi, kaip jam atimt tą skepetaitę. Sako:
– Aime, vienos šnekysim, o kitos nurišim.
Teip padarė – stojo vėl gražus jaunikaitis! Tuojaus tą karaliūną jos į pakajus nusivedė, sako:
– Tai šits mus išgelbėjo!
O jau tas žentas triedžia į rinkę. Sako [panos]:
– Mes šitam tik priverstinai turėjom prisiekt, nes jis norėjo mus užmušti.
Kiti karaliai atsiliepė:
– Ant ko galima suprast, kad tai tas pats?
Stovi ant stalo smako galvos be liežiuvių. Sako:
– Kodėl tos galvos be liežiuvių? Kad kožnas vabalėlis tur liežiuvius, o toks bestija kad neturėtų liežiuvių – tai negalimas daiktas!
O tas jau žentas verčia akis, kad nebuvo liežiuvių. Teip tas karaliūnas tuos liežiuvius iš krepšiuko:
– Žiūrėkit, – sako, – ar ne šitie liežiuviai?!
Kaip tik paima katrą liežiuvį, įdeda į galvą – kožnas tinka, kad iš čion išpjauti! Tada visi įtikėjo, kad jis nukirto tas galvas, katras liežiuvius tur. O tą tuojaus sušaudė, išvalkiojo jo mėsą po laukus. O tas karaliūnas, su viena apsivedęs, ir buvo karalium tos žemės.

(A. Berteška iš Ožkabalių.)

PATEIKĖJAS: Adomas Berteška

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO AMŽIUS: 19

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabalių k.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 363-270, Nr. 15
"Aruoduose" skelbiamo teksto šaltinis.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal