Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3259&FId=5286&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Žmogui gemant ant svieto, ponas Dievas tuojaus, sako, pakabina ant dangaus žvaigždutę, kad ji jam šviestų per visą gyvenimą. Ant tos žvaigždutės, sako, ėsąs užkabintas ir jo „gyvasties siūlas“. Jei žmogus sveikas, laimingas – jojo žvaigždė šviesiai žiba, jam pavargus, nuskurdus, susirgus, ir žvaigždutė vos ne vos spindi... Giltinei gyvasties siūlą nukerpant, žmogui mirštant, ir jo žvaigždelė nog dangaus žemyn krinta. Todėlei vakarais žvaigždėms (meteoritams) leidžiantės ir per padanges driekiantės žmonės matydami sako: „Amžiną atilsį – jau vėl koks žmogelis pasimirė...“ Kožnas žmogus turįs ant dangaus savo žvaigždutę. Ale žvaigždes nereik skaityt, nes jei tik atitiktum savąją, tuojau mirtumei.

(Nog Juro Basanavičiaus ir kitų iš Ožkabalių, Vilkaviškio pav., Suv[alkų] gub., 1871.)

FIKSUOTOJAS: Juras Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1871

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Ožkabaliai, Vilkaviškio pav., Suv[alkų] gub.

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 95, Nr. 1
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal