Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3289&FId=5316&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 m. redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Literatūrinė kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Apie Seredžių, Kauno pav., sekančiai šermens keliamos. Kaip tiktai žmogus numiršta, tuojau užšildo vandens ir numazgoja visą kūną, kol dar nesustingęs, ir padeda ant patiestų šiaudų, nušluosto, nuskuta barzdą, nukerpa plaukus, aprengia baltais marškiniais ir šventadieniais viršutiniais drabužiais. Šiaudus, ant kurių guldo nabašnyką po nuplovimo, kaip tiktai atlieka, tuojau sudegina. Tuom tarpu grinčioj pritaiso ant vidurio aslos, palei stalą, aukštą patalą, aptiesia kuom baltu ir paguldo lavoną ant teip pataisytos patalinės, vadinamos lenta. Prie galvų įkala ploną, aukštą kuoluką teip, kad jo viršus stovi aukščiaus dviem ar trimi pėdom už numirėlį, uždega vaškinę žvakę („grabnyčią“), prilipina ją prie to kuoluko ir degina, iki nabašnyką išlydi. Gale lavono galvos pastato kryžių. Jeigu nabašnykas bagotas, tai da pastato keturias žvakes iš šalių. Jeigu mažiukas, tai apstato žolynais, apkaišo kvietkomis, pažibučiais. Teip pat kaišo ir suaugusį, ir seną, jei tik nevedęs arba netekėjusi. Kad žiemą turėt kuom apkaišyti velionius ir veselijoms atsitikus, iš rudens rūtas nupjausto ir sudeda į rūsį arba įkasa į sniegą.
Kaip tik tą visą padaro, susiedai suėję užgieda „Aniuolas Dievo“ ir gieda stati stovėdami. Pagiedojus vienas iš vyriškių užduoda poterius, po poterių užgieda psalmą „Viešpatie, uždegime ir rūstybėj tavo“. Po to gieda „Amžiną atilsį“, vėliaus da kitas giesmes ir psalmas. Apie devintą adyną iš vakaro gieda karunką, o ryte, prieš dieną, – ražančių. Ant stalo šermenų laike stovi duona, druska ir alus, kaip kur ir degtinė, ale ši retai kur, nes kunigai draudžia. Teipgi alų dalina aplinkui sėdintiems, kas tik į šermenis ateina. Valgyt jei ką verda, tai visi eina į antrą grinčios galą – į kamarą. Jeigu numirėlis atsiduoda, tai stato po lenta vandenį viedruose arba pila smėlių po lenta, arba vėl deda po juom dalgius. Teipgi jei labai brinksta kūnas, tai deda dalgius po nabašnyku. Laikas nuo laiko rūko su kadugių vuogomis, o dabar jau įeina į paprotį rūkymas su uksusu (actu) arba pulverizavojimas su karboliumi.
Duobkasius tankiausiai prašo iš kaimynų. Laidojasi familijomis ant paskirtų vietų, ale pavargėliai nelabai ant to žiūri ir pakasa kūną bile kur. Šermenų laike antrame gale (kamaroje) grabdariai daro grabą 4-iais, 6-iais, 8-iais kantais. Kur bagotų – parvuoja juodai, raudonai arba geltonai, biednų – neparvuoja. Grabdariams už darbą nemoka, ale pagirdo gerai ir šeria kaip per linomynį. Įėjus pas grabdarius, nereikia sakyt „padėk Dieve“. Teipogi to nereikia sakyt ir duobkasiams. Padarius grabą, iškloja vidurį su obliuotomis skiedromis. Teipogi ir pasiūtą priegalviuką prikemša skiedrų. Vidurį grabo užtiesia balta drobule arba pirktiniu muslinu, kraščiukus iškarpo.
Laikui lydėt atėjus, deda lavoną į grabą. Prieš dėjimą paima žvakę, ką dega gale galvų, ir išdegina ant antvožo viršaus iš vidurio ties akimis nabašnyko kryžių. Gieda „Viešpatie uždegime“, o paskui „Aniuolas Dievo“ ir eina lauk iš grinčios. Jeigu kūdikis – gieda „Marija, būk pagarbinta“. Įkėlus numirėlį į vežimą, užtiesia iš viršaus grabą su drobule. Įsėdę į tą vežimą motina, sesers ir kitos artymos giminės bobos dūsauja, liedamos gailias ašaras, o kitos verkia balsiai kiek galėdamos, apraudoja gerus darbus ir gražumą nabašnyko. Įdėjus kūną į vežimą, užgieda litaniją visų šventų ir eina pėsti, pirma grabo giedodami: vyrai užgieda, o moters atsako. Jeigu toli iki bažnyčiai, tai visi eina sėsti į vežimus ir važiuodami paskui nabašnyką gieda. Privažiavę ar priėję šalikelyje kryžių, gieda „Amžiną atsilsį“ ir užduoda kalbėt poterius. Teip atlydžia į bažnyčią, kur viskas atsilieka pagal bažnytines apeigas.
Į kapus nulydėjus, užkasa lavoną duobėje. Ant viršaus kapo išspaudžia su lopetomis kryžių ir eina sau. Jeigu lydi jaunikį (kavalierių), tai kartais stovi apsirengusios šešios mergaitės – teip kaip veselijoj pamergės, – o kad mergelę, tai šeši vaikinai su kvietkomis. Tas kvietkas ir vainikus, kaip tik nabašnyką įleidžia į žemę, nupeša nuo galvų ir sumeta į duobę ant grabo. Teipogi ir bukietus, ir kaspinus sumeta ir užkasa. Palaidoję nabašnyką, eina į špitolę ir gieda „Aniuolas Dievo“, kartais ir ražančių. Mergos ant kapo sodina žolynus: visokias žiemines ir vasarines kvietkas.

(Pr. Virikas iš Seredžiaus.)

FIKSUOTOJAS: Pranas Virakas (Virikas)

FIKSAVIMO AMŽIUS: -

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Seredžius, mstl., Seredžiaus sen., Jurbarko r. sav., Tauragės apskr., Lietuvos Respublika

FIKSAVIMO VIETA PAGAL ŠALTINĮ: Seredžius

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 106-108, Nr. 24
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 7. Iš gyvenimo vėlių bei velnių. Surinko Jonas Basanavičius. Parengė Kostas Aleksynas. Pabaigos žodį ir paaiškinimus parašė Leonardas Sauka. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas

Spausdinti

Atgal