Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3326&FId=5353&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalaitę ir karaliūną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalaitę ir karaliūną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo karalius. Jis turėjo pačią labai gražią su auksiniais plaukais. Toj jo pati apsirgo, kad jau jautėsi arti mirimo. Pašaukė savo vyrą ir sako jam:
– Jei tu norėtum da kitą pačią vestie, tai tik vesk tokio gražumo kaip aš, kad būt su aukso plaukais.
Karalius kaip tik jai prižadėjo, teip ji ir akis užmerkė.
Kada jau jis savo pačią palaidojo, kiek ten perleidęs laiko, sumislio vėl vestie. Ale, norėdams išpildyt pačios įsakymą, išleido tarnus in svietą, kad aitų kur ieškot mergos su aukso plaukais. Tie perėjo visą pasaulę – tokios mergos nerado. Tada karalius ką darys? Buvo jo duktė tokia pat padabna in motiną, su aukso plaukais. Sako: „Kitą tokią negausu gražią kaip mano duktė – reik ją vestie”. Pasakė savo dukteriai, kad prisitaisytų su juom an vinčiaus. O duktė sako tėvui:
– Kitaip neisu an vinčiaus, kad tu pirma man turi pasteliuot dvi ailias: viena kad būtų aukso, teip šviesi kaip saulė, antra – sidabro, teip šviesi kaip mėnuo. O da turi intaisyt man ploščių iš visokių žvėrių kailių šmotelių, – mislydama, kad tėvas to išpildyt negalės ir atstos no jos.
Ale tėvas kaip bematant tą viską sutaisė, atnešęs padavė jai ir prisakė, kad rytoj važiuos in vinčių. Ką toj karaliūnaitė darys? Ji sudėjo in riešučio lukštą savo táis ailias, apsivilko su tąj skrandute ir nakčia išė no tėvo. Ėjo visą naktį, gana toli nuvėjo. Kad jau pérė per sieną ir inėjo in kitos žemės girią, rado ji girioj išpuvusį medį. Ji in tą medį inlindo ir atsigulus užmigo. Ji kaip gana nuilsus užmigo, miegojo anryt iki pietų.
Apėpiet atjojo karaliūnas in tą girią medžiot. Šunes apvuodė medy tą paną, sustojo pas medį, ėmė lotie. Tada medinčiai ėjo žiūrėt, kas ten yra. Pamatė, kad koks tai nematytas žvėris. Sako karaliūnui:
– Visokios veislės kailių žvėrių an jo yra. – Sako: – Kad miega, tai reik pabudyt – mažu galėsim gyvą pajimt, o uždėję ant vežimo, parvešim in dvarą.
Kada medinčiai pabudino, tai pana atsikėlus persigando, pamačius žmones su šunimis apė ją. Ji sako:
– Aš esiu našlaitė, neturu tėvo nė motinos – prijimkit mane pas save tarnaut.
Karaliūnas sako:
– Tegu aina pas mus in kuknią: ten da reikia mergos.
Parvežė ją in dvarą ir pristatė prie kuknios. Ji toj kuknioj dirbo visą juodąjį darbą.
Už kelių senvaičių karaliūnas šventė savo dieną gimimo. Suvadino daug svečių, padarė didelį balių. Per dieną valgė, gėrė, vakare prasidėjo šokiai. Tai pana meldžia vyriausio virėjo, sakydama:
– Leisk mane an viršaus pažiūrėt – aš nors kur pro [du]ris pažiūrėsu.
– Gali ait an pusės valandos. Ale tik neinlįsk in vidurį.
Toj pana tuo nubėgo in priekuknį: ten buvo jos guolis ir gyvenimas. Ji tuojau táis savo drapanas pasidėjo, išėmė iš riešučio lukšto savo tą aukso ailią, tuo apsirėdžius nuvėjo an baliaus. Kaip tik ją pamatė, tuo visi svečiai ją patiko, tik in viens kitą sužiuro, mislydami: kas čia per karalaitė?
Karaliūnas ją pirmiausia pašokino. Ji ten biskį pabuvus jautė, kad jau perėjo pusė valandos, – ji iš po jų akių pranyko. Karaliūnas visur išieškojo – niekur jos nerado. Klausė tarnų, kurie stovėjo an vartos, ar neišėjo čia tokia ir tokia, – nieks nematė:
– Nieks, – sako, – čia neišėjo.
O toj pana tuo atbėgus in savo stubelę, [nusivilko] tą savo aukso ailią, apsivilko savo senovišku ir atėjo pas virėją. O virėjas jai sako:
– Tu dabar čia virk zupę an vakarienės, o aš aisu biskį tenai pažiūrėt. Ale neprikrėsk plaukų no tos tavo skrandos!
Kaip virėjas nuvėjo, tai ji labai gardžią zupę išvirė, ba ji geriau mokėjo virtie kaip tas virėjas. Išvirus supylė in sūdą, o an dugno inmetė žiedą auksinį su parašu karališku.
Atėjęs virėjas padavė an stalo zupę, karaliūnas pradė valgyt. Jam teip ta zupė patiko, kad da jis tokios niekad nevalgė. O kad baigęs zupę rado an dugno aukso žiedą parašytą su parašu, šaukė karaliūnas virėją. O virėjas aidams sako:
– Jau tu prikrėtei in zupę plaukų, aš tave užmušu!
O kad jis stojo prieš karaliūną, karaliūnas jo klausė:
– Ar tu šiandie virei vakarienę?
Sako virėjas:
– Aš.
– Netiesa: tu niekad teip gardžiai neišvirei. O da radau an dugno aukso karališką žiedą.
Jau tam virėjui nėr kas daryt – sako:
– Virė toj mergina su tąj skrandute.
Pašaukė tą merginą:
– Ar tu virei?
– Aš.
– O šitą žiedą ar tu čia inmetei?
– Aš apė tą žiedą nieko nežinau! – užsigynė amžinai.
– Dabar, – sako karaliūnas, – aš nežinau, kas čia yra pas mane. Meldžiu visų svečių neišvaikščiot, tegul bus da ir rytoj balius – žiūrėsim, kas čia nusiduos.
Anryt vėl buvo balius, vakare prasidėjo šokiai. Toj mergina vėl prašo pas virėją, kad ją leistų nors ant pusvalandžio tenai pažiūrėt. Sako virėjas:
– Gali ait, ale ne ilgiau kaip pusvalandį.
Ji tuo nubėgo in savo stubelę, išsijėmė iš to riešučio lukšto tą savo sidabrinę ailią ir vėl nuvė aukštyn an baliaus. Tokiu pat būdu visi ją patiko, karaliūnas ją ėmė šokyt, bovyt, kad tik ilgiau ji būt pas juos. Anoj pajautė, kad jau daugiau ji ten prabuvo kaip pusę valandos, – ji vėl nusišalino no jų. Ale karaliūnas apsižiūrė, kad jau jos nėr, tai ją visur ieškot. O ji kaip tik atbėgo jau pasivėlinus, tai an savo tų brangių rūbų užsitraukė tąj skrandute. O karaliūnas – paskui ją, tas ir pamatė iš po tos skrandos tą jos sidabrinį rūbą. Tuo jis tą jos skrandutę pusiau perplėšė, pajėmęs už rankos atsivedė an baliaus. Tada iš naujo koks buvo balius, kokios linksmybės! Ji išpasakojo savo visą praeitį gyvenimo. Tada karalius tuo surengė vestuves ir susivinčiavojo su jąj.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 22-24, Nr. 5
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal