Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3327&FId=5354&back=home

PAVADINIMAS: [Apie dvylika medinčių]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie dvylika medinčių]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas karaliūnas. Jis, būdavo, tankiai lanko ir labai mylėjo susiedijoj esančią karalaitę. Sykį jam ten bebūnant, atėjo žinia no jo tėvo, kad jis ko graičiausia sugrįžtų. O kad jis sugrįžo, rado tėvą ant mirtinio patalo gulint. Sako tėvas jam:
– Aš jau mirsu. Tu, žiūrėk, mano vieną įsakymą išpildyk. Pajimsi sau už moterį iš tos ir iš tos žemės karalaitę.
Sūnus prižadėjo viską išpildyt. O tėvas tuomsyk akis užmerkė ir kvapą paskutinį išleido. Jis, kaip gailėdamas tėvo, viską prižadėjo. O kada tėvą palaidojo, atsiminė, kad jis savo mylimai prižadėjo, kaip bus karalium, ją vestie, o an ženklo sandaros paliko jis jai savo žiedą. Ale ką jis darys? Pildydamas tėvo įsakymą, pasiuntė piršlį pas tą karalaitę. Tai karalaitė an to sutiko.
Dasižinojo anoj jo pirmiau mylimoji, kad jau teip, ji labai nuliūdo, kad ją paniekino. Tėvas, matydamas, kad ji tokia liūdna, klausė jos:
– Ko tu teip nuliūdai?
– Aš norėčia, kad galėčia surinkt vienuoliką mergaičių, kad būt lygaus veido ir an visko tokios teip kaip aš.
Tėvas sako:
– Tai kas čia yr... Visoj žemėj vis rasim.
Tuo nusiuntė tarnus in karalystę, kad paieškotų tokių mergaičių vienuoliką. Tarnai su dideliu vargu, bet surado. Kada pargabeno in dvarą, tai karalaitė liepė pasteliuot dvyliką ailių drapanų medinčių. Tuo kaip tik buvo pasteliuotos, tai jos visos apsirengė medinčių drapanom ir išėjo. Atėjo pas tą karaliūną, katrą ji ir teip labai mylėjo. Sako toj karalaitė:
– Ar nereikia karalaičiui medinčių?
Karaliūnas, matydams, kad toki dailūs vyrai, prijėmė juos in karališkus medinčius.
Sykį išėjus karaliūnui medžiot, atnešė jam raštą, kad jau jo nuoteka išvažiau, jau atvažuoja pas jį. Išgirdus toj karalaitė, kad jau šiteip stojosi, tuo puolė an žemės negyva. Karaliūnas, pamatęs, kad jau viens iš jo medinčių puolė an žemės, jis tuo pasiskubino, priėjo in pagelbą. Ėmęs už rankos, žiūrės, kas jai. Ale sako: „Reik jam nutraukt pirštinaitę”. O kaip tik nutraukė pirštinaitę, pamatė jis an piršto savo žiedą. Tada jis ją ir an veido pažino, pamatė, kad tai jo merga. Tada tuo jis ją iš džiaugsmo pabučiau ir sako:
– Aš tave jau imsu už moterį, ne aną.
Tuo parašė anai raštą, kad grįžtų atgal in savo tėvo dvarą. Sako:
– Radau pirmą raktą. O pirmas raktas vis geriau tinka in spyną kaip antras.
Tuo padavė bėgūnui, kad jai nuneštų ir sugrąžytų atgal. Bėgūnas patikęs padavė jai tokį raštą, o anoj karalaitė sugrįžo atgal. O karaliūnas tuo surengė vestuves ir pakėlė didelį balių ir apsipačiau su tąj karalaite. Potam dailiai kelis metus pagyveno, kol nenumirė.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 24-26, Nr. 6
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal