Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3329&FId=5356&back=home

PAVADINIMAS: [Apie raganą ir paukštes]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie raganą ir paukštes]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo girioj toks užkeiktas dvaras, tame dvare gyveno boba ragana. Ji, būdavo, pasiverčia in katę, in pelėdą, gaudydavo paukščius, kepdavo ir ėsdavo. Apė jos dvarą aplink buvo apraganauta, kad kas, būdavo, patenka, tai jau negali iš ten išeit. Jeigu, būdavo, patenka ten kokia mergina grybaudama ar riešutaudama, tai ji, būdavo, tuo paverčia in lakštingalą, nusinešdavo in savo dvarą ir indėdavo in klėtką. Ir jau ji tų klėtkų su paukštėm turėjo daugiau kaip septynis šimtus.
Ale tuomsyk gyveno kaimynystoj viens vaikinas su mergina. Abudu buvo švarūs an veido, ir jie labai viens kitą mylėjo ir žadėjo vienas kitam ranką paduotie. Sykį vieną šventą dieną nuvėjo jiedu in girią riešutaut. Beriešutaudami visai nepajautė, kaip jiedu pateko in tą užkeiktą daiktą netoli tos raganos dvaro. Tik pasijuto, kad jau jie tokiam padėjime kaip žmogus prieš mirsiant. Ėmė abudu verkt, ale jau verksmas nieko jiems nepadėjo. Tuo toj jo mergina pavirto in lakštingalą. Užlėkė an šakos ir pradėjo giedot:
– Jurgut, važuok važuok, paplak paplak, ta tar tar tar…
Atlėkus ragana pelėda pagau lakštingalą, nunešus inleido in klėtką, o tam vaikinui atėjus pasakė:
– Tu gali būt liuosas, aik sau, kur nori.
Tas vaikins pajautė vėl tokiam padėjime, kaip pirmiau buvo, išėjo iš girios verkdams netekęs savo mylimosios.
Sykį jam teip insisapnavo, rodės jam, kad jis nuvėjo in girią, rado tokią kvietką raudoną, o pats vidurys buvo žemčiūgų. Jis, rodės jam, nuvėjo pas raganą ir atėmė savo mergą. O kada jis iš ryto pabudo, tuo pakilo ir išėjo in girią, ar neras tokią kvietką. Vaikščiojo jis per kiek dienų – rado jis tokią kvietką, kaip sapni matė. Nusiskynė jis tą kvietką ir atėjo prie raganos vartų. Tuo tie vartai patys jam atsidarė. Atėjo in stubą – rado raganą savo paukščius šeriant. O toj ragana – jau su tąj kvietka jį negalėjo apraganaut: jau jos visos raganystos prapuolė. Ale bet ji, pamačius jį, tuo tą klėtką su jo merga norėjo pakavot, bet jau nieko nemačijo. Jis tuo, priėjęs prie tos klėtkos, prikišo tą kvietką – tuo toj paukštė iššoko iš klėtkos ir stojo tokia pati merga, kaip pirmai buvo, tuo jam užsikabino an kaklo ir ėmė iš džiaugsmo bučiuot. Tada jis, matydamas, kad teip gerai nusisekė, tai tada jis per visus septynis šimtus klėtkų perėjo, ir visos atsivertė in mergas. Tos mergos visos paskui jį išė in tėviškes savo. O toj ragana, negalėdama daugiau raganautie, pastipo. O jiedu parėjo su tąj savo mergina, apsivedė ir dailiai gyveno.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 28-29, Nr. 8
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal