Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3330&FId=5357&back=home

PAVADINIMAS: [Apie katę, gaidį ir dalgį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie katę, gaidį ir dalgį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas tėvas mirdams pašaukė savo trejetą vaikų ir teip jiem pradėjo kalbėt:
– Neturu jokių turtų nė pinigų, neturu ką jum daugiau paliktie – turu gaidį, katiną ir dalgį. – Vienam davė gaidį, kitam – katiną, trečiam – dalgį. – Dabar, – sako, – aikit in svietą. Jei pataikysit kur in kokį daiktą nuveit, kur nėr tokių daiktų, tai būsit laimingi.
Su tuom žodžiu tėvas užmerkė akis ir dvasią išleido. Tie sūnūs, tėvą palaidoję, ką darys? Pajėmė viens savo gaidį ir aina per svietą. Ale kur tik jis aina, tai tų gaidžių visi turi per pilnai daugybes ir žydai pjauja an šabo. Ale jis pataikė nuveit an tokios salos, kur da jokį gaidį nematę. Pamatė žmonės tokį paukštį – klausė jo, kas čia per paukštis. Sako jis:
– Čia paukštis toks, kad jis gali savo giesme atspėt, katra valanda naktį. Kada pusiaunaktis, tai jis gieda dvylika sykių, o paskui ir kas valanda gieda ir gieda. O kada jau paskutinįsyk pagieda, tai reik žinot, kad jau tuo diena. O jeigu dieną daugsyk gieda, tai reik žinot, kad jau bus kits oras.
Tie žmonės, norėdami datirt, ar tai teisybė, visi nemiega, laukia jo giesmės. No pusiaunakčio kad jis pradėjo giedot, tai tie žmones negalėjo atsigėrėt jo giesme. Sako:
– Parduok tu mum jį.
– Galit pirkt.
– O kiek nori?
Sako:
– Aš tiek noru aukso, kiek viens asilas gali paneštie.
Tuo tie žmonės davė jam tiek aukso. Uždėjo ant asilo, tas jau turtingas parkeliau namo.
Pamatė anie du, kad jis už gaidį tiek gau pinigų, – pajėmęs kits dalgį ir aina in svietą. Ale kur jis tik aina, tai tų dalgių pas žmonis pilnos palėpės. Jis, nuvėjęs gana toli, pataikė in tokią žemę, kad žmonės javus po vieną rovė no laukų. Pamatęs jis, kad jų toks darbas, sako:
– Ką jūs mā duosit, tai aš jum tuo nuimsu.
Tuo jis susitaisė dalgį ir ėmė rugius kirst. Kada tie žmones pamatė, kad jis teip dailiai dirba, sako:
– Parduok tu mum tą dalgį.
Sako:
– Galit pirkt.
– O kiek tu nori?
Sako:
– Aš noru tiek aukso, kiek viens arklys galėtų neštie.
Tuo jam davė tiek aukso ir arklį – jis ir su auksu parkeliau.
Dabar jau šie abudu turtingi. Aina šits su katinu in svietą. Kur jis tik aina, tų kačių visur per pilnai, katukus skandina in vandenį, – jau jis netur kur pasidėt su savo katinu. Sėdo an laivo, perplaukė in kitą pusę marių – ten katės jokios da no amžių nebuvo nieks matęs. O žmonės pelių atsigint negalėjo. O karalius savo gyvenimuos visai nė miegot negalėjo. Jis, atėjęs pas karalių, sako:
– Ką man duosit, tai aš táis bjaurybes iš čia iškasavosu.
Sako karalius:
– Aš tau duosu tiek, kiek tu nori, kad tik tu galėtum tai padarytie.
Tada jis tuo paleido tą katiną iš krepšio. Tas katinas kaip išalkęs buvo, tai kaip pradėjo pjaut – tuo išpjovė iš dviejų stubų. Karalius, matydams, kad tokia gera žvėris, jis jam nė neprašius aukso užkrovė an dviejų arklių, ir tas paskutinis parkeliau namo. No tosyk toj žemėj prasiveisė kačių.
O tie visi trys broliai vedė sau pačias ir turtingi buvo iki pabaigos dienų savo.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 29-31, Nr. 9
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal