Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3333&FId=5363&back=home

PAVADINIMAS: [Apie Aleną ir žmogžudžius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie Aleną ir žmogžudžius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks ūkinykas, jis turėjo dukterį Aleną. Sykį tą ūkinyką paprašė kits in svečius. Rengiasi tėvai in svečius, o duktė sako:
– Tai kaip aš viena liksu namie?
O tėvai sako:
– Pasivadyk mergų vakaraut – ir būsi ne viena.
Išvažiau tėvai, o ji pasivadino mergų vakaraut. Katra atėjo siūtie, katra – verptie, katra – megztie. Vakare vienai besiuvant nupuolė noperckas no piršto ir – tiesiog in sklepą. Ji inlipo in sklepą paimt nopercką – žiūri, kad sėdi už bačkos žmogžudis. Ir sako žmogžudis:
– Žiūrėk, kad tu niekam apė mane nepasakytum, ba aš tave užmušu!
Tai merga išėjo iš sklepo pabalus kaip drobė. Vienai povaliai pasakė, kita – kitai, – visos nusigando ir išė namo. O Alena sako:
– Kodėl jūs ainat namo teip anksti?
Viena sako:
– Man reik neštie vandens.
Kita – apė galvijus, kita teip, kita šiaip, ir visos išėjo namo, o liko viena Alena. Kada jau nutyko, žmogžudis išlindo iš sklepo, sako:
– Sveika drūta, drobių audėjėla, blynų kepėjėla!
Tuo apsidairė viską stuboj ir išėjo laukan pažiūrėt, ar neatvažiuoja daugiau žmogžudžių. O Alena, kaip tik išėjo jis laukan, teip ji užstūmė duris. Jis rėkia:
– Atdaryk duris, ba papjausu!
Sako:
– Kad ir papjausi, ale aš tavęs neleisu.
Tas žmogžudis ėmė išmušė langą ir jau kiša galvą lįst in stubą. O kaip jis tik inkišo galvą, Alena – kirviu jam per galvą ir nukirto. Tuo tą galvą aprišo skepeta, o tą žmogžudį sukapojo in šmotus ir sudėjo in du maišu. Ne po ilgam klauso – atvažuoja daugiau žmogžudžių. O stuboj šviesos nebuvo, tai jie mislio, kad tas jų draugas gyvas. Atėjo pas langą, sako:
– Ar jau apsidirbai?
O Alenėlė žmogžudžio balsu atsako:
– Jau. Tete du maišu pinigų ir puodą su sviestu.
Tie žmogžudžiai tuos maišus sudėjo in vežimą ir sako:
– Aime važuot.
O Alenėlė sako:
– Jūs važuokit, o aš likęs da mažu ką čia insižiūrėsu.
Tep tie nuvažiau. O kad parvažiau, pažiūri in tuos maišus – rado to jų draugo kūną.
– Na, – sako, – palauk, mes tave kitaip pajimsim!
Ant rytojaus parvažiau tėvai – Alena tėvam papasakojo tokį atsitikimą.
Ale jau už pora dienų atvažuoja pas Aleną jaunikiai. Toj Alena tuo suprato, kad tai tie žmogžudžiai, o ne jaunikiai, tai nenor nė pamislyt. O tėvai:
– Kap tu netekėsi už tokio bagočiaus?.. O nė pinigų pasogos no mūs nereikalauja.
Alenos nė ašaros nieko nepamačijo. Ir tuo surengė veseilią, ir apsiženijo. Po veseiliai išvažiau jie namo. O kad ją parsivežė namo, tuo vienas norė jau galvą kirstie, o kiti sako:
– Ar negalim da su jąj apsidžiaugtie? Ji nuo mūs vienok nepabėgs.
Naktin viens nusivedė ją in klėtį, o kiti stuboj sumigo. Ale naktį Alenėlė sako:
– Leisk mane nors ant naujo vėjo pakvėpuotie.
– Tave nekas būtų išleistie, ale tu pabėgsi.
– N’o kur aš iš čia galiu pabėgtie...
Tas žmogžudis sako:
– Aikie pakvėpuokie, kiek nori, ir tuo ateik.
Toj kaip tik išėjo iš klėties, o naktis tamsi buvo, – ir bėgt o bėgt kiek galėdama. O tas žmogžudis laukia laukia – nesulaukia. Sako:
– Kodėl teip ilgai neini gultie?
Jau nieks neatsiliepia. Išėjęs ieško šę ir tę – jau niekur nėra. Subudino savo tavorščius – sušoko raiti su šunimis vytie. Ji išgirdo, kad jau atsiveja, – ji pribėgo, pakelėj rado išpuvusį aržuolą. Ji in tą skylę inlindo. Kad ją atsivijo iki tam aržuolui, šunes ėmė apė tą aržuolą lotie. O tie žmogžudžiai sako:
– Mažu ji čia, kad šunes čia teip loja.
Viens peiliu dūrė in tą skylę ir pataikė jai in koją. Ji, kantriai nukentus, skepetaite nušluostė kruviną peilį. Pažiūrėjo tas in tą peilį – sako:
– Sausas. Čia jos nėr, vykim toliau!
Kaip tie nujo, tai ji – vėl bėgt. Važiau žmogus su pilnu vežimu geldų prisikrovęs in jomarką. Ji išgirdo, kad vėl atkūkauja, – sako:
– Dėdule, pakavok mane po geldom: mane atsiveja žmogžudžiai.
Tas žmogus tuo táis geldas išėmė, o ją padėjo apačioj po pirma gelda. Kaip tik spėjo susikraut, tep tuo atsivijo tie žmogžudžiai. Sako:
– Ar nematei tu čia bėgant tokią mergą?
– Nemačiau.
– Meluoji, šunie! Tu čia mažu turi ją pakavojęs po šitom tavo geldom...
Tuo viens užlipo an vežimo o geldas mest. Išmetė beveik visas geldas – nėr. Sako:
– Broliai, čia jos nėra.
Ir nusivijo toliau. O ji išlindo iš po geldų ir – bėgt. Ir naktį parbėgo namo ir tykiai palindo po kūgiu šieno, bijodama pasirodyt: mažu čia žmogžudžiai. O tie žmogžudžiai neradę nukeliau atgal. Tėvas iš ryto atėjo gyvuliam nešt šieno. Alena išgirdo, kad tai tėvas, – ji, išlindus iš kūgio, apipasakojo jam savo atsitikimus. O tėvas sako:
– Jie gali būt atsivys.
Tas tėvas tuo nukeliau prie kereivijos, paprašė keliolika ginkluotų kereivių, o tie kereiviai netoli buvo no jo. Apė pietus atkeliau tie žmogžudžiai, o tėvas klausia:
– O ką, ką veikia Alena?
Sako žmogžudžiai:
– O kas jai: sau bevaikščioja po dvarą dainuodama.
Kaip tik jie susėdo, tep tuo pašaukė Aleną ir sako:
– Kas čia?
Tie žmogžudžiai norė ją durt peiliu, ale tuo iš kamaros kereiviai, juos tuojau sujėmė, apkalė geležimis ir pasodino amžinai. O tas tėvas su Alena nukeliau ten in jų tuos namus, atsijėmė savo kraitį ir visus jų pinigus ir, ką tik gero rado, viską pargabeno namo.

PATEIKĖJAS: Mackus

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1903

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 36-39, Nr. 12
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal