Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3334&FId=5364&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliūną ir juodą šunį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliūną ir juodą šunį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo karalius su pačia, jiedu nesulaukė vaikų. Jiedu vis, būdavo, tik apė tai mislia, kad jie galėtų sulaukt vaiką ar mergaitę, kad turėtų kam palikt savo karalystę.
Sykį vaikščiojant karalienei po sodą, pamatė ji tokį senuką. Tas senuks jai sako:
– Tu vis misli apė vaikus. Sulauksi sūnų. Tas sūnus bus laimingas, jis, ką tik norės, tai visko dastos.
Kaip senukas sakė, teip ir stojos: už metų pagimdė karalienė sūnų. O tas karalius priešais savo rūmus laikė žvėrinčių, prasikaltėlius ten mesdavo an suvėdimo. Sykį karalienė, sėdėdama su vaikeliu pas tą žvėrinčių, užmigo. O virėjas jai miegančiai pavogė vaiką, kraujais gaidžio jai aprėdalą iškruvino, tą vaiką, nunešęs toli nuo miesto, atidavė momkai, o atėjęs karaliui pasakė, kad karalienė sušėrė žvėrim vaiką. Karalius, pamatęs, kad ji sutaškyta kraujais, tuo intikėjo, kad ji teip padarė. Tuo tas karalius liepė pastatyt tokį bokštą, karalienę inmetė in tą bokštą ir užmūrijo, sako: tegul ji ten pastimpa. Kaip tik ją ten užmūrijo, tuo atlėkė du balti karveliai ir jai nešė maistą. Tas virėjas girdėjo, kaip senuks pasakojo karalienei, kad jis bus laimingas ir ką tik norės, tai jis viską dastos. Sako: „Kad jis dasižinos, kad aš čia, tai jis mā gali padaryt bloga“. Tai jis pametė karališką dvarą, nuvė pas tą vaiką. Tas vaiks jau buvo paaugęs, kad jau buvo vaikinuks. Sako tas virėjas:
– Tu teip menkai būni. Kad tu turėtum čia karališkus dvarus, sodus ir visą prigulėjimą.
Tas vaiks tik ištarė – tuo viskas stojos.
– Dabar jau visko tu turi, ale vienam tau liūdna. Kad tu turėtum sau lygią merginą, tai nor pasibovytum.
Patiko tokia kalba senio, jis tik ištarė – ir tuo stojo pas jį graži mergaitė, kad nė aprašyt jos gražumo negalima. Tas virėjas liko tenai pas juos.
Už kelių dienų sumislio virėjas – sako tai mergaitei:
– Kaip jis užmigs, tai tu jį papjauk. Jei tu teip nepadarysi, tai aš tave užmušu.
O ta mergaitė teip sutiko su savo tuo vaiku, kad jie be viens kito būt negalėjo. Tai mergina pasakė jam, kad, sako, „tas senis liepė tave papjaut. O kad aš nepapjausu tave, tai jis mane nor užmušt“. Kitąsyk atėjo tas senis pažiūrėt, ar jau papjovė. O tas sūnus sako tam seniui:
– Tu norėjai, kad mane papjautų, o ne, tai tu ketinai mergaitę užmušt. – Sako: – Užtai tu būk juodu šunim su aukso abrenčka an kaklo. Maistas tavo bus žarijos, o dūmai ais iš tavo gerklės teip kaip iš kamino.
Kaip tik tiek ištarė, tuo tas virėjas pavirto in juodą šunį. Atnešęs žarijų, pašėrė – dūmai iš gerklės vertėsi teip kaip iš kamino. Toliau jis dasižinojo, kad jo motina apmūryta. Sumislio ait pažiūrėt motinos. Sako jis tai mergaitei:
– Aš aisu in tėviškę – mažu aisi ir tu?
Sako toj mergaitė:
– Ką aš ten veiksu: mane ten nieks nepažįsta, geriau aš čia liksu.
Tas karalaitis, nenorėdams ją ten paliktie, kad kas jai ten blogo nesistotų, tai jis ją pavertė in sagutę, insisegė in drapaną ir išė. Atėjo pas tą bokštą. Pasistatęs kopėčias, užsilipo an viršaus ir klausė:
– Karaliene, ar tu gyva?
O ji mislio, kad tie karveliai jai atnešė maisto, – sako:
– Da tik ką pavalgiau.
Sako jis:
– Aš tavo sūnus, kur sakė virėjas, kad mane žvėris sudraskė.
Ten jiedu pasišnekėjo kiek. Jis nulipęs atėjo pas vieną tarną ir sako jam:
– Aik pas karalių, sakyk jam, mažu jis mane prijims prie medinčių.
O kad ans pasakė karaliui, karalius, pamatęs tokį miklų vyrą, maloniai jį prijėmė:
– Mažu, – sako, – nors tu turėsi dalį an medžioklės, ba šitie mano medinčiai jau kiek metų nieko nepagauna.
Kaip tik jis pristojo, tuo padarė medžioklę. Pajėmė jis visus medinčius nusivedė in girią, sustatė juos aplink ratu. O pats stojos vidury. Ėmė trepsėt, tai kaip ėmė visoki žvėrys bėg, tai tie medinčiai ką tik spėjo šaut. Prišaudė daugybę visokių žvėrių ir paukščių, pargabeno pas karalių. Karalius, pamatęs, kad tiek daug prišaudė, padarė iš tos mėsos didelį balių, suvadino daug svečių. O karalius sako tam medinčiui laike baliaus:
– Tai tu su manim sėdėsi už stalo, kad toks medinčius.
Kada jau buvo balius, karalius jį pasisodino prie šalies. Ale kada jau gerai insibaliavojo, sako tas sūnus:
– Mes čia lėbaujam, ale ką veikia karalienė tame bokšte?
O tas karalius sako:
– Aš apė ją nė mislyt nenoru: ji sušėrė mano sūnų žvėrim ir pati jau seniai galą gavo.
O tas karaliūnas sako:
– Karalienė da yra gyva. O aš tai tavo ir jos sūnus, katra sakė, kad žvėris suvėdė. Tas virėjas mane pavogė o gaidžio kraujais ją aptaškė, o mane atidavė momkai.
Tada jis išpasakojo tėvui no pradžių iki pabaigai. Karalius klausė:
– Kad tu teip viską žinai, tai kur dabar tas virėjas?
Sako karaliūnas:
– O ve juodas šuo su aukso abrenčka. – Sako: – Aš jį maitinu žarijom.
Tuo atnešė žarijų. Tas šuo ėmė ėst, o iš gerklės teip kaip iš kamino dūmai vertės. Sako:
– Jei netiki, tai mažu norėtumėt pamatyt tą virėją?
Visi sako:
– Norėtume.
Tada iš to šuns tuo pasidarė vėl tas senas virėjas su baltu žiurkštu ir peiliu rankoj. Tada tuo nuvėjo atmūrijo tą bokštą, išėmė karalienę gyvą, atgabeno in rūmus. Ale ji nieko jau negalėjo valgyt, tuo numirė. O karalius tą virėją liepė in šmotus sudraskyt, mėsą sumetė žvėrim. O tas karaliūnas tą sagutį atvertė vėl in paną, apsivedė ir liko karalium an ilgų metų.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 39-42, Nr. 13
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal