Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3337&FId=5367&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną žuvinyką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną žuvinyką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno viens žmogelis mažoje stubelėje prie didelio ažero, užsiimdavo žuvinykyste: žuvis gaudė ir iš to maitinosi. Ale bet gyveno dideliam neturte.
Sykį jis begaudydams pagau auksinę žuvytę. Toj žuvytė prašnekėjo – sako:
– Tu mane paleisk, tai aš tau daug gero padarysu. – Sako: – Kad tu pareisi, tai an vietos tavo sulūžusios stubelės rasi gražius namus, namuos rasi šėpą, atsidarysi tą šėpą, tai rasi ten gert ir valgyt. Ale jeigu nors kam praneštum, ką aš tau sakiau, tai no tavęs viskas prapuls.
Tas žmogus paleido tą žuvytę. O kad parėjo namo, žiūri – vietoj jo sulūžusios stubelės stovi gražūs namai. Inėjo į vidų – sėdi jo pati. Klausia jis jos:
– O iš kur tie namai atsirado?
– Aš pati nežinau.
Sako jis pačiai:
– Duok tu mā valgyt.
Sako pati:
– Kad aš nieko neturu.
O jis nuvėjęs atidarė šėpą – ten rado visokių valgių ir gėrimų. Jiedu gerai pasivalgė. Ir teip jie dailiai gyveno. Ale toj jo pati sako:
– Iš kur čia viskas stojos?
O jis sako:
– Aš negaliu pasakyt. Kad aš pasakyčia, tai viskas išnyktų.
– Kad negali sakyt, tai mā nereik.
Ale kaip jau gerai, tai jo boba atsigau – nedavė pakajaus ji, sako vyrui, kad pasakyt. Ans, pabaigęs kantrybę, pasakė. Kaip tik ištarė, teip tuo viskas pranyko, tik liko toj sulūžus stubelė. Kada jau viskas prapuolė, nėr kas valgyt, aina jis vėl žuvaut. Begaudydams jis vėl pagau tą žuvytę auksinę. Sako:
– Paleisk tu mane vėl, tai aš tau sugrąžysu vėl tavo turtą. Ale jau niekam nesakyk, ba jau daugiau negausi nieko.
Paleido jis vėl tą žuvytę. O kad parėjęs namo, rado vėl jis tokius namus, o juose ir tą šėpą. Vėl jiedu pragyveno kelias nedėlias. Kaip jau tai bobai atsiėdė, sako:
– Aš nenoru nė šitų valgių, nė nieko, jei tu mā nepasakysi, iš kur tai viskas stojos.
Tas žmogus, pačios negalėdamas atsigintie, vėl pasakė. Kaip tik pasakė, teip viskas ir vėl pranyko, liko jiem tik toj sulūžus stubelė. Kaip jau viskas prapuolė, nėr jau kas valgyt, nuvė vėl gaudyt žuvų. Begaudydamas pagau jis vėl tą žuvytę. Toj žuvytė jam sako:
– Nekantrus esi – jau daugiau to negausi. Jei nori, tai tu mane supjaustyk in šešias dalis. Dvi dalis pakask po langu, dvi dalis duok suvėst kumelei, o dvi dalis duok suvalgyt pačiai.
Tas žmogus supjaustė tą žuvytę, davė dvi dalis pačiai, dvi dali kumelei ir dvi pakasė po langu. Po langu išaugo dvi lelijos aukso, toj kumelė atsivedė du aukso plaukais kumelius, o pati pagimdė du vaiku su aukso plaukais. Kaip tie vaikai jau užaugo, tie arkliai – ir jau, tada tie vaikai sako tėvui:
– Kaip mes čia būsim, turėdami tokius arklius... Josim mes svieto vandravot.
Teip jiedu pasirengė, kad nebūt nė arklių, nė jų plaukų auksinių matyt. Tėvas sako:
– Kaip aš galėsu žinot, ar jūs gyvi, ar ne?
– Jūs galėsit žinot an lelijų. Jei lelijos bus gražios, tai ir mes būsim sveiki, jei bus suvytę, tai sirgsim, o jei visai sudžius, tai jau būsim negyvi.
Su tuom sėdo ir išjojo. Bejodami jiedu, vienam nepatiko toj kelionė – sugrįžo pas tėvą, o kits nujo. Perkeliavęs per didelę girią, prijojo dvarą. Tam dvare to tėvo pono nebuvo namie, ten buvo pana. Toj pana jam labai patiko. Jis jos klausė:
– Ar tu nebūtum mano moteria?
O kad jis jai pasirodė, kad jis su aukso plaukais, tada ir toj pana jį labai pamylėjo ir sako:
– Aš tavo būsiu teisinga iki grabui.
Ir tuo jie rengė vestuves. O kad sugrįžo tėvas, pasakė tėvui, kad jau rengia vestuves. O tėvas sako:
– O kur jaunikis?
Parodė jam, o jis sako:
– Toks pakeleivis ir da toks netikęs – aš turėčia už tokio savo dukterį leistie?
Ale kada duktė pasakė ir parodė, kad jis tik an viršaus tuom užsitraukęs, o apačioj auksinis, tada tas tėvas tuo viską surengė prigulinčiai, ir tuo susivinčiavo.
Po vestuvių jis išjo in girią medžiot. Pamatė jis alnį. Tas alnis – bėgt, o jis – jį vyt. Vijo jis jį per visą dieną. Kada jau pritemė, tas alnis jam iš akių prapuolė, tik jis pasijuto, kad jis stovi pas raganos stubelę. Išėjus ragana klausia:
– Kur tu čia teip vėlai valkiojiesi po šitáis neišeinamas girias?
Sako:
– Bobute, ar nematei čia alnio?
– Mačiau. Aš tą alnį pažįstu. Tai tu nori mano alnį užšaut? Aš tave pamokysu, kaip alnius gaudyt!..
Tuo toj ragana pavertė jį in akmenį.
Anas brolis pamatė, kad jau lelija nudžiūvo, – sėdo an savo arklio, išjo savo brolio ieškot. Atjojo in tą girią, kur jo brolis gulė akmeniu. Išėjo toj boba ir norėjo jį apraganaut akmeniu. Jis tą bobą norėjo nušaut. Sako:
– Sugrąžyk broliui gyvastį, ba aš tave užmušu!
Nebuvo bobai raganai kas daryt – turėjo ji vėl paverst in žmogų. Kada abudu gyvi pasimatė, meilingai pasisveikinę, abudu išjo iš girios. Viens nujo pas savo mylimąją, o kits grįžo pas tėvą. Tėvas sako sūnui:
– Aš jau žinojau, kol tu nebuvai parjojęs, kad aną brolį atgydei: tai jo aukso lelija vėl gražiai švietė.
Ir tuom pasaka pasibaigė. Jei kas daugiau žino, tegu daugiau papasakoja.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 44-46, Nr. 16
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal