ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3338&FId=5368&back=home

PAVADINIMAS: [Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie kupčiaus dukterį, raganą ir karalių]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks kupčius su pačia, turėjo jiedu dukterį Uršulę. Kada toj duktė jau paaugo aštuonis metus, tai motina, mirtinai susirgus, pašaukė savo dukterį, palaimino ją ir davė jai lėlę. Sako:
– Kaip aš numirsu, tai kad tau ir didžiausia bėda bus, tai vis klauskis rodos pas tą lėlę.
Ir su tuom žodžiu numirė. O toj mergaitė tą lėlę insidėjo in kišenių. Toliau tas tėvas sako:
– Ką aš dabar vienas beveiksu – reik vėl vestie.
Pasitaikė jam jauna našlė su dviem dukterimis – jis su jąj apsipačiau. Toj močeka buvo labai negera dėl tos mergaitės. Ji ją, būdavo, muša, bara ir visokiais būdais naikina, o ji vienok, būdavo, gerai auga ir tunka ir neišpasakytai buvo graži, o tos močekos dukros, nors ir gerai maitinamos buvo, vienok buvo sudžiūvę ir pajuodę. Kad, būdavo, kaip atė in metus, norėtų kas Uršulę vestie, tai močeka, būdavo, sako, kad reikia pirma vyresnes išlaistie.
Ale sykį kupčius išvažiau in kitą karalystę, o toj jo pati išėjo gyvęt in kitą stubą prie girios. O toj girioj buvo stubelė, toj stubelėj gyveno ragana. Ėdė ji žmonis teip kaip vištukus. O toj močeka vis, būdavo, siunčia podukrą in girią tai šio, tai to, mislydama: mažu kada pataikys, užeis prie tos stubelės ir toj ragana suės ją. O ta lėlė vis ją, būdavo, veda geru keliu. Tai močeka vieną vakarą uždavė darbą: vienai liepė siūt, kitai – megzt, o Uršulei – verpt. Visuos namuos ugnį užgesino, tik, kur jos dirbo, paliko žvakę. Toj žvakė kaip nužibėjo, viena neva atėjo šviesą pataisyt – ir tyčiom užgesino.
– Dabar ugnies nėra – kur mes žiburį gausim?
O darbas nepabaigtas. Siuvėja sako:
– Man adata šviečia.
O toj mezgėja sako:
– Man virbalai šviečia.
O an Uršulės sako:
– Tau nieks nešviečia, tai turi ait in tą stubelę pas raganą ugnies.
Uršulė nenor aitie – jos ją išmušė, išstūmė per duris ir išsiuntė, mislydamos, kad jau ji iš ten nesugrįš. Išvyta Uršulė pasistačius prieš save savo lėlę ir verkia, sako:
– Mane varo in girią pas tą bobą raganą ugnies parnešt, o kap aš nuveisu pas ją, tai ji mane suvės.
Atsakė jai lėlė:
– Imkie vis mane sykiu, o su manim nieko pikto tau nestosis.
Uršulė insidėjo lėlę in kišenių ir nuvė in tamsią girią. Ėjo tą naktį, an rytojaus o vakare priėjo prie tos stubelės. Žiūri – apė stubelę vietoj tvorų padirbta iš žmonių kaulų, an tvorų – žmonių galvos ir vieto vartų stulpų – žmonių kojos, in vietą vartų – žmonių rankos, in vietą spynos – žmogaus galva su išverstais dantimis. Iš tų žmonių galvų per akis šviečia – teip išeina didelė šviesa kaip iš liktarnų. Ji persigandus stojo an vietos taip kaip negyva, nežino, kur jai dėtis. Ne po ilgam pakilo baisus vėjas – sulinko medžiai, puolė lapai no medžių. Ir ateina boba iš girios, ragana, o atėjus pas stubą, vuosto. Sako:
– Kas čia smirda žmogiena?
O Uršulė priėjo prie jos, pasiklonio ir sako:
– Aš, bobute. Atsiuntė mane močekos dukterys ugnies pas tave.
– Gerai. Žinau aš táis dukteris. Ale pirma pas mane pabūkie. Padirbsi, o paskui ir ugnies gausi.
Paskui boba ragana atsisuko prie vartų ir suriko:
– Vartai mano drūti platūs, atsiverkite!
Tuo tie vartai atsidarė. Inėjo pirma švilpaudama boba, o paskui ją – Uršulė. Paskui vėl tie vartai užsidarė. Inėjo in stubą, toj boba sėdos, sako:
– Tu dabar ištrauk iš pečiaus, kas ten yra: aš noru vakarienės.
Uršulė išėmus balaną iš užpečkio, nuvėjus pas táis galvas, kur žiba an tvorų, užsižibino ir traukė iš pečiaus, kas ten buvo. O ten buvo dešimts žmonių kūnų, parneštų iš sklepų. Uršulė viską ištraukė, tai ragana viską suvėdė. Po vakarienei aidama gult, sako Uršulei:
– Rytoj aš išeisu, o tu žiūrėk, kiemą nuvalyk, stubą iššluok ir gražiai nuskusi du varšaucku kviečių. Ir žiūrėk, kad joks biskelis žievės neliktų! Ba kad neišpildysi mano įsakymo, tai aš tave suvėsu.
Ir pati atsigulus užkarkė. O toj Uršulė verkia prieš lėlę. O lėlė sako:
– Neverk, aik atsilsėk.
O Uršulė sako:
– Ką aš neverksu... Boba ragana man uždavė darbą: rytoj liepė pasisemt iš aruodo du varšaucku kviečių o juos iki vienam gražiai nuvalyt, kad neliktų nė biskis žievės.
– Tai nieko, aš tai viską rytoj padarysu, o tu gulk ir silsėkis.
An rytojaus toj ragana išėjo, o Uršulė pakol stubą iššlavė, pakol nuvalė kiemą, sugrįžo pas kviečius – jau lėlė baigia lupt paskutinį grūdą kviečio. Sako lėlė jai:
– Aš dabar viską padariau, tau tik atsiliko pietus išvirt.
Ir inlindo in kišenių. Uršulė sutaisė pietus ir laukia raganos parkeliaujant. Kaip tik sutemė, tose čerpėse žmonių žiburiai pradėjo žibėtie. Ne po ilgam pakilo vėjas, sulinko medžiai, ir parėjo ragana.
– O ką, ar viskas padaryta?
O Uršulė sako:
– Ką aš galiu pasakyt – pati, bobute, pažiūrėk.
Toj ragana, viską apžiūrėjus, sako:
– Viskas gerai, pykt nėr už ką.
Sėdo boba už stalo, paėdė vakarienės ir sako:
– Teisingi tarnai mano, atėję paimkit ir sumalkit tuos kviečius.
Tuo pasirodė šešios rankos, pagriebė tuos kviečius ir nunešė iš akių. O toj ragana klausė pas Uršulę:
– Kas tai tau teip padarė?
O Uršulė jai atsakė:
– Palaiminimas mano motinos.
– Kad tu palaiminta, tai tu aik sau, man palaimintų nereikia!
Ir išvarė per vartus, o numovus no tvoros vieną žibančią čerpę žmogaus, padavė jai, sako:
– Nešk ugnies močekos dukterim.
Uršulė, pajėmus tą žmogaus galvą, – bėgt namo. O ta ugnis tik šviesoj dienos užgesdavo. Kitos dienos vakare parėjo namo ir jau norėjo mest tą galvą, ale iš tos galvos išgirdo balsą. Sako:
– Nemesk tu mane, ale nešk pas močeką.
O kada ji parėjo su ugnia namo, močeka su džiaugsmu patiko. Sako:
– Pas mus, kaip tik tu išėjai, tai ugnies nebuvo. Kad ir, būdavo, parsinešam no kaimyno, tep ir vėl užgęsta. Dabar tavo jau neges.
Ji kaip tik atnešė tą galvą in stubą, iš tos galvos šviesa, per akis šviečianti, tep ir ėmė degyt močeką su dukterimis. Tos čia ir tę, o ta ugnis tol degino, kol nesudegino. O Uršulė, tą galvą pakasus po žeme, stubą uždarė ir užrakinus, nuvėjus in miestą, apsigyveno pas vieną moteriškę ir laukė tėvo sugrįžtant. Ale sako ji tai bobai:
– Man liūdna teip sėdėt be darbo. Aik tu mā nupirk gražių linų – aš nors verpsu.
Tai boba nuvėjus nupirko linų, parnešė jai, ji pradėjo verpt. Išverpė siūlus teip kaip plaukelius. Jau ji priverpė, sako:
– Jau laiks būtų austie, ale staklių nėra.
Ir del tokių verpalų nieks negali staklių padaryt. Nėr ką jai padaryt – jau ji meldžia pas savo lėlę, kad jai stakles pagamytų. Teip tuo ir stojo staklės. Ji išaudė tą audeklą, išbaltino, suvynio in stuką, padavė tai bobai, sako:
– Nešk parduok tą audeklą, tai gausi daug pinigų.
O toj boba pažiūrė in tą audeklą, sako:
– Kam aš tą audeklą galiu parduotie, kad jį gali nešiot tik karalius...
Pajėmus tą audeklą, nuvėjo pas karalių. Karalius klausia:
– Ko nori, senute?
Sako:
– Atnešiau tau tokį daiktą, kad kitam negaliu rodyt, kaip tik jūsų mylistai.
Karalius pažiūrė in tą audeklą, sako:
– Kiek už jį nori, senut?
Sako boba:
– An to čienios nėr: aš karaliui dovanų atnešiau.
Padėkavojo karalius senukei ir ją gražiai apdovanojo ir paleido namo. Dabar karalius ieško siuvėjo, kad galėtų kas iš to audeklo marškinių pasiūtie, ir niekur tokio siuvėjo nerado. Paskui sako karalius:
– Pašaukt tą bobą, katra audė: toj tegu ir siūs.
Pašaukė tą bobą. O toj boba sako:
– Nė aš audžiau, nė verpiau ir aš kirpt nė siūt negaliu. Pas mane gyvena tokia Uršulė – tai jos darbai.
– Tai te tau tą audeklą, nunešk jai – tegu ji susiūna man marškinių.
Senukė jai parnešė, o ji sako:
– Aš sakiau, kad be manęs nieks negalės tą audeklą siūtie.
Tuo ji sukirpo dvyliką marškinių ir susiuvo. Padavė tai bobai, kad neštų karaliui, o pati nusiprausė, išsišukau, o sėdėdama po langu, žiūrės, kas čia bus. Ne po ilgam žiūri – ateina karaliaus tarnas ir sako jai:
– Karalius prašė ateit ir nor apdovanot iš savo rankų.
Ji kėlus ir nuvė pas karalių. O karalius kaip ją pamatė, kad ji tokia graži, insimylėjo in ją be mieros. Sako:
– Aš no tavę neatstoju – turi būt mano pati.
Ir tuo, žinoma, kaip karalius apsipačiau. Ne po ilgam parvažiau jos tėvas ir apsigyveno pas dukterį, tą bobą ir atsijėmė an dvaro, o tą lėlę nešiojosi prie savęs, pakol nenumirė.

PATEIKĖJAS:

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 46-51, Nr. 17
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

PASTABOS: Papasakojo žydas.

Spausdinti

Atgal