Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3339&FId=5369&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmogų ir vilką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir vilką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Aina sykį neturtingas žmogus pas ūkinyką kultie, spragilą nešėsi kultie, o maišą nešėsi mierai atsiimtie. Beaidams patiko vilką bėgant. Sako tas vilkas:
– Pakavok tu mane, žmogau, in maišą, ba mane atsiveja mano neprieteliai medėjai.
Tas žmogus pamislęs valandą:
– Na, tai, – sako, – lįsk in maišą.
Tas vilkas inlindo, o tas žmogus užrišo maišą ir neša, užsidėjęs an pečių. Ne po ilgam patiko medėjus raitus. Klausė medėjai:
– Ar nematei vilko bėgant?
– Nemačiau.
Tie ir nusivijo toliau. O vilkas paskui sako žmogui:
– Paleisk tu mane iš maišo.
Tas žmogus jį paleido. O kad išlindo vilkas iš maišo, sako:
– Žmogau, aš tave už tą geradėjystę suvėsu.
Tas žmogus sako:
– Tai teip negal būtie, kad tu mane suvėstum už tiek tau gero padaryto. Aime toliau, patiksim kokį sūdžią – tegul perkratys tą reikalą.
Aina jiedu toliau – patiko seną kumelę. Sako žmogus:
– Tu perkrėsk mūs reikalą. Aš vilką apgyniau no medinčių, o kada paleidau iš maišo, tai už tą geradėjystę nor jis mane suvėst.
– Už gerą vis piktu moka. Aš tarnavau pas ūkinyką dvyliką metų, palikau jam dvyliką kumelių, o kad pasenau, nepajėgiu dirbtie – nedavė ėstie ir išvarė. Dabar ainu, kur akys neša.
Vilkas sako:
– Na, matai, ar ne mano teisybė?
O žmogus sako:
– Aš da an to nepristoju, aime toliau.
Ėjo toliau – patiko seną šunį. Papasakojo žmogus jam, koks reikalas, o šuo sako:
– Už gerą tai vis piktu moka. Aš ir tarnavau pas ūkinyką dvidešimts metų. Kaip pasenau, lotie negaliu – išvarė an savo duonos, o dabar aik kur senatvėj... Tai matai, už gera vis piktu moka.
O vilkas sako:
– Matai, kad mano teisybė.
Žmogus sako:
– Ne, aš da an tos provos nestoju. Aime toliau.
Ėjo toliau – patiko lapę. Papasakojo lapei visą tą reikalą. O lapė sako:
– Negali būt, kad toks bestija, o būtų galėjęs inlįst in maišą!
Žmogus su vilku bažijosi, kad buvo vilkas maiše.
– Na, kad buvai, tai lįsk, parodyk, kaip tu ten buvai inlindęs.
Žmogus laiko maišą, o vilkas inkišo galvą.
– Galva tai aš žinau kad lenda, ale inlįsk visas...
Tas vilkas ir visas insikraustė. O lapė sako žmogui:
– Na, kaip tu buvai jį užrišęs?
O žmogus užrišęs sako:
– N’o šiteip.
Ir jau vilkas maiše, o da ir užrištas. O lapė sako:
– O kaip žmones su spragilu pėdus surištus kulia?
Žmogus, pajėmęs spragilą in rankas, sykį vilkui bamterė ir sako:
– N’o šiteip.
Dasiprotėjo žmogus, kaip reik su vilku apsiaitie, tai kaip pradėjo spragilu duot! Ir tol davė, kol vilkas jau nekrutė daugiau. Padėkavojo žmogus lapei už jos gerą rodą ir pats nuvė kūlikaut savo keliais.

PATEIKĖJAS: Jonas Kilikevičius

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 51-52, Nr. 18
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, Nr. 47

Spausdinti

Atgal