Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3340&FId=5370&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliaus sūnų ir saulės seserį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliaus sūnų ir saulės seserį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovės laikuose tolimoj karalystėj gyveno vienas karalius su karaliene, jiedu turėjo vieną sūnų – Joną karalaitį. Kada jau tas sūnus išaugo in dvyliką metų, jis, būdavo, vis aina pas savo mylimą vežėją, o ans jam vis, būdavo, gražias pasakas pasakoja. Ale sykį atėjo pas jį pasakų klausyt, o tas vežėjas sako:
– Ar tu žinai, kokią aš tau šiandie pasaką papasakosu? Ne už ilgo tavo motina pagimdys dukterį – tavo bus sesuo. Ji bus baisi ragana, suvės tėvą ir motiną ir visus žmones aplinkinius. O tu, jei nori no to išliktie, tai tu prašyk no tėvo geriausią arklį ir jokie, kur tave akys neša.
Tas karalaitis, išgirdęs tokius žodžius, tuo nubėgo pas tėvą ir sako:
– Tėvai, duokit man geriausią arklį: aš josu pasijodinėtie.
Tėvas tuo liepė pabalnot geriausią arklį. O jis, sėdęs an arklio, išjo, kur akys neša. Jojo jojo ilgai ten, trumpai – prijojo dvi senas siuvėjas. Prašosi jis pas jais gyvęt. Sako tos senukės:
– Kad jau mum neilgai atsiliko gyvęt ir siūt. Tik tol mes siūsim, pakol šitą skrynią adatų išlaužysim ir tą skrynią siūlų išsiūsim.
Nėr ką jam paveiktie – joja toliau verkdams. Jojo jojo, ar ilgai, ar trumpai, – prijojo aržuolvartį. Sako:
– Priimk mane gyvęt pas save.
– Mielai priimčia tave, Jonai karalaiti, ale kad nedaug jau turu aržuolų verstie iš šaknų. O kaip pabaigsu verstie, tai bus mano mirtis.
Apsiverkęs karaliūnas nujo vis tolyn. Prijojo kalnavertį, prašos pas jį gyvęt. O ans sako jam:
– Karaliūnai, labai priimčia, ale kad jau man atsiliko tik pora kalnų perverst. Kaip tuos apversu, tai jau bus man galas.
Tai ką jis darys? Joja toliau. Jojo jojo, atjojo pas saulės seserį. Toj jį maloningai priėmė, davė jam valgyt ir gert, ir ten jam labai gerai buvo. Ale po kiek metų sumislio keliaut in tėviškę pažiūrėt, kas tėviškėj girdėt. Prašos jis pas saulės seserį, kad jį leistų in tėviškę, tai ji neleidžia. Ale jis prašos be kaliejos – jau ji leidžia. Ale davė jam šepetį, sako:
– Kad šitą šepetį kur mesi, tai stosis dideli kalnai. Te tau šitáis šukas: kad kur jáis mesi, tai stosis didelė giria. Ir te tau šitą porą jaunų obuolukų: jei kas tą vieną obuoluką suvalgys, nor seniausias – jaunu stos.
Pajėmęs táis dovanas, karaliūnas iškeliau. Prijojo prie kalnaverčio – jau tas baigia paskutinį kalną verst. Karaliūnas metė šepetį – stojos kalnai, remianti dangų. Tas kalnavertis padėkavojo karaliūnui – sako:
– Dabar vėl turėsu darbo an šimto metų, da ir tol mirt nereiks.
Pajojo toliau ilgai ten, trumpai – prijojo aržuolrovį. Ir rado jau paskutinį aržuolą raujant. Karaliūnas kaip metė šukas – stojo aržuolinė giria, kad viršūnė siekianti debesius. Pamatęs aržuolrovis tiek aržuolų sako:
– Dabar turu vėl darbo an šimto metų, ir da tol gyvas būsu.
Padėkavojo karaliūnui už tai. O karaliūnas nujo toliau. Prijojo pas táis siuvėjas senas, davė jom po tą jauną obuoluką. Tos siuvėjos po tą obuoluką kaip suvalgė, tuo stojo jaunos merginos – rodos, kad niekad senom nebuvo. O tos siuvėjos iš džiaugsmo davė karaliūnui tokią skepetaitę, kad su tąj skepetaite mostert, tai stoja užpakaly ažeras. Padėkavojęs karaliūnas nukeliau namo. O kad atjojo an dvaro, sesuo patikus jį maloningai sveikino. Sako:
– Sėsk, broleli, atsilsėk, o aš aisu tau pietų pasteliuot.
Jis sėdo pakajuj ir sėdi. Išbėgo iš palovės peluks ir prašneko žmogišku balsu, sako:
– Sesuo jau dantis galanda – jau tave tuo suvės.
Karaliūnas išgirdo peluko tokius žodžius – tuo sėdo an savo arklio ir bėgt. O sesuo ragana, atėjus su išgalaistais dantimi brolio ėst, žiūri – jau tuščia, tik pelė in volą inlindo. Tai ji – vyt.
Išgirdo, kad jau atsiveja. Jis mosterė skepetaite – užpakaly jo stojo didelis ažeras. Toj ragana pakol perplaukė per tą ažerą, jau jis gana toli nujo. O ji ėmė graitai vyt. Karaliūnas prijojo prie aržuolrovio. Ans pamatė, kad jis bėga no sesers, – tas aržuolų prikrovė an kelio didelį kalną. Ji atbėgus – pereit nėr kur. Ji pakol išsilamino, tai karaliūnas vėl toli nujo. Prijojo prie kalnaverčio. Tas kalnavertis pajautė, apė ką čia darbas aina: pamatė, kad jau atsiveja. Tas tuo kalną apvertė an kelio, an to kalno – kitą, ir jau siekia debesius. Atbėgus – an kelio kalnai, pereit negali. Ji pakol persikasė, tas karaliūnas prijojo prie saulės sesers. Paprašė – toj langą atidarė, jis per langą su arkliu inšoko. Atbėgus toj ragana reikalavo, kad aitų brolis su jąj svertis:
– Jei, – sako, – aš jį nusversu, tai aš jį suvėsu, jei jis mane nusvers, tai jis mane galės užmušt.
Ir stojo jiedu an šalkių. Tai ragana kaip dėjo tik koją an šalkių – karaliūnas iškilo in dangų. O tą raganą saulė tol degino, kol iš jos buvo tik spirgučiai.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 52-55, Nr. 19
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal