Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3341&FId=5371&back=home

PAVADINIMAS: [Apie mergą, mešką ir pelę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie mergą, mešką ir pelę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks senas žmogus su pačia, jiedu turėjo dukterį. Ale jam toj jo pati numirė. Pajėmė jis kitą našlę ir su dukteria. Kaip tik jis ją pajėmė, pas juos stojo gyvenimas blogas: pradėjo močeka jos nekęstie, jokiu būdu ji jai neintikdavo. An galo sako močeka diedui:
– Tu vežk savo dukterį – pagiry yr stubelė, ji ten daugiau priverps.
Padavė jai in šukę ugnies, puodelį ir biskį kruopų išvirt vakarienei košės, insisodino in vežimą, nuvežęs paliko toj stubelėj. Toj mergina verpė, kol buvo šviesu, o vakare atsinešė iš girios sausų malkų, sukūrė ugnį, užstatė puodą ir verda košės. Atbėgo pelė, sako:
– Mergele, duok man ir šaukštuką košės.
– Apmislyk, peluke, mano vargus, o aš tau duosu košės ik valiai.
Išvirė košės, davė tai pelei pasisotyt ir pati pavalgė, o po vakarienei sėdi abi su pele pas ugnį.
Ne po ilgam atėjo meška. Sako:
– Merga, užgesyk ugnį – aisim gūžinėt. Te tau zvanelį, tu bėgiok ir zvanyk, o aš tave gaudysu.
O toj pelė jai in ausį sako:
– Duok tu mā zvanelį – aš zvanysu ir bėgiosu, o tu tuo lįsk po pečium.
Ugnį toj mergina pagesino, o pelė pajėmė zvanelį, ėmė zvanyt ir bėgiot po stubą, o toj meška – vis gaudyt. Girdi zvanijant, o nieko nepagauna. Meška perpykus ėmė mest šakaliais, ale vienok nepataikė. Meška pailso ir nustojo gūžinėjus ir sako in tą mergą:
– Tu vienok gali gerai gūžinėt, kad aš tavęs nė sykį nepagavau. Už tai aš tau rytoj atsiųsu vežimą sidabro ir pulką arklių.
Ta meška išėjo, o toj mergina pakajingai pernakvojo.
Anryt močeka siunčia diedą – sako:
– Važuok, dukterį parveši. – O pati mislia, kad jau jos tik kaulai tenai.
Tas diedas pakinkė arklį, nuvažiau pas stubelę, žiūri – vežimas sidabro ir pulkas arklių. Važiuoja diedas su visu kuom namo. O šuo loja:
– Diedas su dukteria parvažuoja, parveža vežimą sidabro ir pulką arklių pargena.
Ir ne po ilgam parvažiau diedas su dukteria, parvežė vežimą sidabro ir parginė pulką arklių. O toj močeka iš pavydų sako:
– Tai koki čia dyvai... Mano duktė gaus dusyk tiek.
Ir tuo aprėdė savo dukterį, davė ugnies, puodą kruopų, ir diedas tuo ją in tą pačią stubelę. Ji, sulaukus vakaro, susikūrė ugnį, užsistatė puodą ir verda košės. Atbėgo toj pati pelukė, sako:
– Mergele, duok man šaukštuką košės.
– Aš tau, brude, duosu košės!..
Teip ir tepė šaukštu pelei per snukį. Toj pelė pabėgo, o ji visą puodą košės sau pati išėdė.
Ne po ilgam atsibarškino meška. Toj močekos duktė visa persigando, net jos dantys pradėjo barškėtie. O meška atėjus sako:
– Merga merga, pagesyk žiburį – aisim gūžinėt.
Padavė meška mergai zvanelį, sako:
– Tu bėgiok, o aš tave gaudysu.
Toj merga kad ir nenorėtų zvanyt, o kaip rankos ir visa iš baimės dreba, jau ir tas zvanelis nenustoja skambėjęs. O pelė sako:
– Merga niekai, verta skūrą nulupt!
Pradėjo gūžinėt, tai meška pagau mergą, nusmaugė ir suvėdė, tik kaulai liko.
Antryt siunčia boba diedą – sako:
– Važuok parvežk dukterį.
Tas diedas nuvažiau pas stubelę – žiūri, kad jau močekos dukters tik kaulai. Susidėjęs kaulus ir parbarškino. O šuo loja – sako:
– Močekos dukters diedas kaulus parveža...
– Šunie, nelok! Te, blynas – suvėsk o sakyk, kad parveža dukterį, du vežimu sidabro ir dvi kaimines arklių pargena.
Ne po ilgam parvažuoja diedas su dukters kaulais. Toj boba kaip pamatė tą baiką – iš gailesčio numirė. O tas diedas tą savo dukterį apženijo, ir visi gražiai gyveno.

PATEIKĖJAS: Jankus

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 55-57, Nr. 20
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal