Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3342&FId=5372&back=home

PAVADINIMAS: [Apie keturiasdešimt vieną sūnų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie keturiasdešimt vieną sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo gyveno vienas žmogus su pačia. Jiedu nesulaukė vaikų. Ką jie nedarė ir nesimeldė, o vis nesulaukė. Ale sykį tas žmogus nuvėjo in girią, patiko senuką. Tas senukas sako tam žmogui:
– Aš žinau, ko tu nori ir kas tau vis an mislių. Tu vis misli apė vaikus. Tu nuveik in sodžių, surink no kiekvieno gyventojo po vieną kiaušinuką, patupdyk vištą – išperės tiek vaikų, kiek buvo kiaušinių.
Tam kaime buvo gyventojų keturiasdešimts vienas, tai jis surinko keturiasdešimts vieną kiaušinį. An jų patupdė vištą – išperėjo tiek vaikų. Po dviejų sanvaičių išsirito vaikai teip kaip kukuliai. Keturiasdešimčiai davė vardus, o tam vienam jau tėvas neišteko vardo. O stovė an jų kiemo didelis aržuolas. Sako:
– Tu, vaikeli, būk Aržuolu: tegu tavo vardas bus Aržuolas.
Tie vaikai augo ne dienoms, ale adynoms, ir tuo išaugo in vyrus.
Sykį visi keturiasdešimts brolių nuvėjo in tolimus laukus, in pievas žolės pjautie. Jie ten dirbo vieną sanvaitę, pristatė tiek kūgių šieno. Tėvas nuvėjo pažiūrėt – pagyrė tuos visus sūnus, kad tiek daug padirbo, ir parkeliau namo.
Kitą dieną tėvas vėl aina su tuom Aržuolu pas šieną pažiūrėt – štai jau neranda vieno kūgio, jau tik trisdešimts devyni. Sako tėvas:
– Jau mūs vieną kūgį šieno pavogė.
O tas Aržuolas sako:
– Tai nieko: aš suvaktuosu, kas jį vagia.
O tėvas:
– Ar tu galėtum suvaktuot?
– Galėsu. Tik duok man šimtą rublių – aš suvaktuosu.
Tuo tėvas davė jam šimtą rublių. O jis su tuom šimtu rublių nuvėjo pas kalvį, sako kalviui:
– Nukalk tu man tokį lenciūgą, kad galėčia apvyniot žmogų. Ale žiūrėk, kad būtų drūtas, ba jeigu nutruks, tai visas tavo darbas prapuls.
Tas kalvis nukalė gerą lenciūgą, o jis pajėmęs patraukė – nutrūko. Tada kalvis da storesnį nukalė – jau nenutraukė. Pajėmęs tą lenciūgą, nuvėjęs pasikasė po kūgiu ir vaktuoja, kas ateis šieno vogt. Ne po ilgam atbėga iš jūrių kumelė ir ėmė kūgį šieno ėst. Jis prisitaikęs užsėdo an tos kumelės, tuo lenciūgu apsuko – tai kumelė su juom lakstyt po laukus, po kalnus ir vis jį nor numest. O kad jau negalėjo ji numest, sako toj kumelė:
– Kad tu galėjai dasėdėt an manęs, tai tu už tai galėsi valdyt mano kumeliais.
Pribėgo prie jūrių ir garsiai užžvengė. Susijudino jūrės, išėjo iš jūrių keturiasdešimts vienas arklys, viens už kitą gražesnis. Pereit visą svietą – tokių arklių daugiau nerasi.
Iš ryto klauso tėvas, kad an kiemo žvengia arkliai. Išėjo tėvas ir broliai – žiūri, kad jų brolis su keturiasdešimts vienu arkliu.
– Na, – jis sako broliam, – dabar aš jum visiem parvedžiau po arklį – dabar josim visi sau mergų ieškot.
Tėvas, motina juos palaimino, ir jie visi išjo in baltą svietą. Dabar jie jodami šnekasi, kur jie rastų tokią motiną, kad turėtų užauginus keturiasdešimts vieną dukterį:
– O po vieną kur, mum neišpuola vestie.
Bejodami išgirdo: trisdešimtoj karalystėj pas vieną motiną – keturiasdešimts viena merga. Jojo jie, jojo, prijojo. Pamatė an kalno dvarą baltą, aplink visą mūru apvestą, priešai – geležiniai stulpai. Suskaito – keturiasdešimts vienas stulpas. Jie prie tų stulpų prisirišo arklius, o aidami an dvaro patiko bobą raganą. Toj boba sako:
– Kaip jūs galėjot be mano daleidimo arklius prisirišt?..
– Tu nerėk an mūs, ale pirma duok mum gert ir valgyt, o paskui mus klausk, ko mes atjojom.
Tuo toj boba jiems davė valgyt ir gert, o paskui klausia:
– Ko jūs atjojot?
Sako:
– Mes girdėjom, kad tu turi užauginus keturiasdešimts vieną dukterį, tai mes atjojom jáis vestie.
– Teip, ženteliai, turu tiek dukterų.
Ir tuo nuvėjus pašaukė jáis. Jie tuo susisveikino, pradėjo gert ir dainuot. O kad atėjo vakaras, jie visi sugulė su savo mergom. Visi sumigo, o tas Aržuolas nuvėjo pas savo arklį pažiūrėt. O tas jo arklys prašnekėjo žmogišku balsu, sako:
– Tu nuvėjęs visas mergas aprėdyk vyriškom [drapanom], o patys apsirenkit tų mergų drabužiais ir atsigulkit. Ale žiūrėk, teip padaryk, ba kitaip visi prapulsim.
Jis tuo nuvėjęs jáis aprengė brolių drapanom, o juos aprengė tų mergų drapanom, ir atsigulė. Kada jau atėjo pusiaunaktis, išėjo boba ragana ir suriko – sako:
– Teisingi tarnai mano, ateikit ir nukirskit svečiam galvas!
Tuo atėjo tie jos tarnai ir nukirto tiem, kurie buvo vyriškai apsirėdę, galvas. Ir teip stojo, kad tom visom mergom galvas nukapojo. O tas Aržuolas prisibu¬dino savo brolius – pajėmė táis visas galvas, išnešę an tų stulpų užmaustė, pabalnojo savo arklius ir išjo.
Anryt pamatė ragana, kad jos dukterų galvos an stulpų užmaustytos. Tep tuo toj ragana vyt! Vijo vijo, tie prijojo prie Mėlynų jūrių. Tie arkliai, vandens gyventojai, kaip tik prie jūrių – teip kaip paukščiai perlėkė. O toj ragana, negalėjus per jūres pereit, sugrįžo atgal. O jie visi sugrįžo namo.

PATEIKĖJAS: Zuikis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 57-59, Nr. 21
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal