Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3343&FId=5373&back=home

PAVADINIMAS: [Kaip pati pavertė vyrą šunimi]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Kaip pati pavertė vyrą šunimi]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienoj karalystėj buvo tokia moteriškė, ji turėjo sūnų. Tas sūnus užsiimdavo medžiokle: šaudė paukščius, žvėris ir iš to pats mito ir motiną maitino.
Vieną sykį apsirėdęs nuvėjo medžiot ir nušovė zuikį. Parnešęs padavė motinai, o motina pasturgalį iškepė, o pirmagalį padėjo po suolu. Padėjo motina an stalo, ir valgo susėdę. Ale tas pirmagalis pakilo iš po suolo – kaip bėgo, teip išbėgo in laukus. Tas sūnus sako:
– Motin, žiūrėk, kas čia per dyvai: tas pirmagalis zuikio jau išbėgo in laukus!
O motina sako:
– Vaikeli, toki dyvai būna! Ana kitam kaime pas mūsų pažįstamą teipgi toki dyvai atsitiko. Nuveik pats pas jį, tai jis tau papasakos.
Jis nuvėjęs paklausė jo. O jis jam teip sako:
– Klausyk gerai. Kaip aš buvau jaunas, pati, būdavo, manęs nenor klausyt. Aš jai sykį norėjau su lazda kaulus paminkštyt – ji, lazdą ištraukus, davė man per pečius ir sako: „Iki šiol tu buvai žmogus, o dabar būk juodu šuniu“. Ir tuojau pavirtau in šunį. O ji, pajėmus lazdą, išpylė gerai man kailį ir išvarė laukan. Išėjęs laukan, atsisėdau an zavolinės ir misliu, kad pati pasigailės manę ir vėl mane po senovei atvers in žmogų. Ale kas tau! Kiek nesitryniau apė stubelę, ir negalėjau sulaukt no blogos savo bobos mylaširdystės. Būdavo, kaip sėdžiu po langu, tai, būdavo, karštu vandeniu lieja an manę. O šert visai nešėrė – nors iš bado numirk. Nėr ką man daryt – nubėgau in laukus. Radau žmogų kaiminę galvijų ganant. Aš – prie tos kaiminės. Kad tik koks galvijas atsiskiria, aš jį tuo paverčiu, visus suvarinėju in krūvą, o vilkus tai, būdavo, iš tolo nedaleidžiu. Tas kerdžius pamatė mano išmintį – jis mā, būdavo, duoda gerai ėst. Toliau jau tas kerdžius, būdavo, neina in kaiminę. Ale sykį ponas pamatė, kad jis valkiojasi, o neina in kaiminę, – sako: „Šiteip tai nelabai gerai, kad tu neini in kaiminę: da vagis koks bulių pavogs“. – „Ne, pon, aš turu labai gerą šunį – jis nieko nedaleis“. – „O kad tu nori, tai aš tuo nuvėjęs ir parvesu, kokį norėsu, bulių“. – „Ne, neparvesi“. Ir pradėjo jiedu ginčytis, ir susilaižino kerdžius su ponu iš trijų šimtų rublių. Tas pons tuo nuvėjo in kaiminę ir griebėsi už buliaus – tas šuo sudraskė jam visus drabužius ir jį sukramtė ir nedavė pajimt gyvulį. O kad pons neparvedė galvijo, atidavė kerdžiui laižybas. Tas žmogus, būdavo, pats nevalgęs, o mane vis gerai, būdavo, pašeria. Perbuvau aš pas kerdžių per vasarą – sumisliau bėgt pas pačią pažiūrėt, ar susimilus nepavers mane vėl in žmogų. Parbėgęs pradėjau krapštyt koja in duris. Išėjo boba su lazda ir davė man vieną per pečius ir sako: „Tu bėgiojai juodu šunim, o dabar lėk jau geniu“. Apsiver¬čiau geniu ir nulėkiau in girią. Ten laksčiau medis iš medžio. Žiemos laike maisto nėra – ką man darytie? Nulėkiau in kaimą, in vieno ūkinyko sodą. Ten kabojo klėtka, vaikai joje paukštukus gaudė. Aš in tą klėtką – tegul vaikai mane pagaus, nuneš in stubą – man stuboj bus šilčiau ir ėstie duos. Vaikai, radę mane klėtkoj, su klėtka atnešė pas tėvą ir rodo tėvui, sako: „Žiūrėk, kokį mes genį pagavom!“ O jų tėvas buvo didelis žinūnas. Jis tuo pažino, kad aš ne paukštis, ale žmogus. Jis mane padėjo an delno, papūtė kvapu – ir stojau vėl žmogum. Dabar sako jis mā: „Te tau šitą lazdelę, o palaukęs iki vakarui, nuveik pas pačią, užgauk su tąj lazda per pečius ir sakyk: «Buvai tu boba, o dabar tu būk ožka!»“ Palaukęs vakaro, parėjau pas pačią, užgavau per pečius ir sakau: „Buvai tu ik šiai dienai boba ir pačia mano, o dabar būkie tu ožka!“ Toj boba tuo stojo ožka, o aš, ją pajėmęs už ragų, virve nuvedžiau in tvartą, pririšau. Ir šėriau visus metus ruginiais šiaudais. Po metų pasigailėjau pačios – nuvėjau pas tą žinūną paklaust, kaip ją vėl in bobą atverstie. Jis mā davė kitą lazdutę, sako: „Šitąj lazdute užgauk vėl jai per pečius ir sakyk: «Buvai tu ožka, o dabar būk boba!»" Aš parėjęs teip padariau – ir stojo boba. Kaip tik stojo boba, tuo puolė man in kojas, prašydama atleidimo, ir prižadėjo su manim gražiai gyvętie. Ir dabar gražiai gyvena su manim.
– Dėkui, – sako medinčius, – ką tu mā teip dailiai papasakojai. Čia tik yr amžini dyvai.

PATEIKĖJAS: Zuikis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 59-61, Nr. 22
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal