Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3345&FId=5375&back=home

PAVADINIMAS: [Apie kupčių]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie kupčių]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas kupčius su pačia. Ale jiedu nesulaukė vaikų, tai jiedu vis geidė, kad sulauktų nors vieną vaiką jaunystoj pasidžiaugtie, o an senatvės turtus savo paliktie ir galvas priglaustie. Ale jų maldos nieks neišklausė. Dabar sako tas kupčius:
– Vaiko neturu – kur aš savo pinigus padėsu? Čia yra tokios nepereinamos balos, žmonės turi aplink toli vaikščiot – padarysu per táis balas tiltą: tegu žmonės keliaudami nors mane minavos.
Ir tuo pradėjo tą darbą. O kad pabaigė tą tiltą, pradėjo žmonės tiesiog keliautie. Siunčia jis savo vyriausią tarną – sako:
– Aik palįsk po tiltu ir klausyk, ką apė mane žmonės keliaudami kalbės.
Tas nuvėjęs palindo po tiltu ir laukia, kaip atėję žmonės kalbės.
Ne po ilgam atėjo trys senukai. O tie senukai tai buvo šventi. Tie senukai kalba tarp savęs:
– Kuom tam kupčiui apmokėtie už tiek daug gero, čia jo padaryto?
O vienas iš jų pratarė:
– Jis labai nor vaikų – tegu gims jam vaikas. Ir tegu bus toks laimingas, kad ką tik jis no Dievo prašys, tai viskas jam bus duota.
Tas kupčiaus tarnas, viską tai išklausęs, parėjo namo. Klausia jo ponas:
– Na, ką žmonės kalba keliaudami?
Sako:
– Vieni dėkavoja, prašydami sveikatos, kiti šiaip, kiti teip, ir daugiau nieko negirdėjau.
O apė tą gimimą vaiko nieko nesako – žiūrės, kas čia nusiduos.
Už metų gimė to kupčiaus sūnus. Tas vaikas jau biskį paaugo – ėmė tas tarnas papjovė balandį, o kada jie gerai sumigo, tuo krauju patepė tos kupčiuvienės burną ir rankas ir tą vaiką pavogęs nunešė, padavė augytie.
Kad pabudo tie kupčiai – vaiko jau nėra. Mislia kupčius: kur jis galėtų prapultie? O tas tarnas pratarė:
– N’o kur jis dingo – motina jį suvėdė.
O toj kupčiuvienė sako:
– N’o kaipgi aš savo vaiką ėsu...
O tas tarnas sako:
– Ką, da giniesi?.. Kaip ėdei, da kruvinos rankos ir burna.
Tas kupčius pamatė, kad kruvina, – tuo intikėjo ir pasodino ją in kalinį.
O tas vaikas kada paaugo septynių metų, tas tarnas pametė tą savo poną ir, pajėmęs tą vaiką, sėdo in valtį ir, nuvažiavęs toli in jūres, sustojęs sako tam vaikui, – sako:
– Tu sakyk, kad čia stotųs didesnis miestas ir didesni rūmai kaipo karaliaus ir kad čia stotųs varinis tiltas iki kraštui jūrių.
Tas vaiks kaip tik teip ištarė, tuo ir viskas teip stojos.
Pamatė karalius, kad tokioj vietoj stovi miestas ir tiltas no miesto iki kraštui, – aina jis pažiūrėt. Atėjęs, visą tokį stebuklingą miestą apžiūrėjęs, klausia:
– Kas tokį miestą galėjo išstatyt?
O tas kupčiaus tarnas sako:
– Tai aš viską teip surėdžiau.
– Kad tu teip galėjai padarytie, tai aš tau duosu savo dukterį už pačią.
Ir teip neilgai trukus surengė viską, ir jis apsipačiau su karalaite. Toliau jau jis vaiko pradėjo nekęstie, ir jau jis jį neskaitė nė už šunį, pradėjo jam nė valgyt neduotie.
Ale sykį tas vaiks vakare užsislėpė jų pakajuj, kur jie guli, – klausys, ką jiedu šnekasi. Naktį klausia toj karaliūnaitė:
– Aš tave gerai pažįstu, kaip tu buvai pas tą kupčių tarnu, o dabar tokias gėrybes turi!..
O jis jai pasakoja:
– Kaip aš buvau pas tą kupčių, tas kupčius, padaręs per balas tiltą, nusiuntė mane po tiltu paklausyt, ką žmonės, keliaudami per tą tiltą, apė jį šnekės. Aš, palindęs po tiltu, klausiau. Atėjo trys seniai ir teip sako: „Kuom tam kupčiui už jo tokį darbą apmokėtie?“ O viens pratarė: „Jis nesulaukė vaikų – tegu gims jam sūnus, o tas sūnus toks bus dalingas, kad ką jis tik no Dievo prašys, tai jam viskas stosis“. Kada gimė sūnus, aš balandžio krauju, kada [kupčiuvienė] kietai miegojo, patepiau rankas ir burną ir sakiau, kad ji pati savo kūdikį suvėdė. O aš tą vaiką pavogiau ir padaviau augytie. O ją už tai kupčius pasodino in kalinį, kur ir dabar da sėdi. O tą vaiką, kada jau buvo septynių metų, atsivežiau čia an tos vietos ir liepiau prašyt no Dievo, kad tai viskas stotųs. O jis kaip tik ištarė, teip ir viskas stojo.
O tas vaiks dasižinojo apė tai viską. Jis sako in tą karaliaus žentą:
– Būkie tu šunim!
Ir tuo iš jo stojo šuo rudas su maknota vuodega. Kada prašvito, tas vaiks tam šuniui – lenciūgą an kaklo ir atsivedė pas tėvą kupčių. O atėjęs viską tėvui išpasako, kaip tik kur kas buvo, pasisakė, kad esąs jo sūnus. Ir an galo klausia:
– Ar nėr pas jus žaruojančių anglių? Aš atsivedžiau šunį, tai jį norėčia pašert.
O tėvas sako:
– Kaip gali žarijom šert šunį?! Nors ir šuo, ale vienok gyvulys.
– O ką jam gali duotie, kad ne žarijų... Iš jo priežasties motina sėdi nevalioj kiek jau metų. O mane kaip jis maitino!..
Pririšo tą šunį ir šėrė žarijom, kol pastipo. Paskui tuo motiną atėmė iš nevalios. Toj karaliaus duktė sugrįžo pas tėvą. O jie visi nuvėjo gyvęt in tą naują miestą.

PATEIKĖJAS: Skilandis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 63-65, Nr. 24
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal