Knygadvario objektas "BsTB 8 65-25 Pasaka AT 1641 [Apie žiniūną ir poną]" >> "[Apie žiniūną ir poną]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3346&FId=5376&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žiniūną ir poną]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žiniūną ir poną]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo mažturtis žmogelis, jis vadinos Vėžys. Sykį jis nuvežė in miestą malkų vežimą parduot. Táis jo malkas nupirko gydytojas už pora dorelių. Kada jau malkas išmetė, atėjo pas gydytoją in stubą. Gydytojas tuomsyk pietus valgė. Pamatė jis, kaip ans gerai valgo, geria, – jis mislia sau: „Kad aš ir galėčia būt gydytoju, tai ir aš teip gardžiai pavalgyčia ir atsigerčia“. Pamislio pamislio sau, ir an galo klausia jis gydytojo:
– Ar aš negalėčia būt gydytoju?
O gydytojas jam sako:
– Del ko ne – gali: arba čia kokia didelė išmintis...
Toliau klausia žmogus:
– Tai ką aš turėčia pirmiausia daryt, kad galėčia taptie gydytoju?
Sako gydytojas:
– Pirmiausia turi nusipirkt lementorių, paskui parduok arklius, vežimą, nusipirk gražias drapanas, duok sau padaryt tokią toblyčią su parašu, kad tu gydytojas viską žinantis, tą toblyčią pakabyk toj pusėj, kur daugiausia žmonės aina, kad visi aiškiai matytų.
Tas žmogus tuo teip viską atliko, ką jam gydytojas pasakė. Žmonės, pamatę tokį pusgalvio parašą, ėmė visi juoktis.
Ale ne po ilgam prapuolė vieno pono daug pinigų. Žmonės, kaip tai dagirdo, sako ponui:
– Ana tokiam tai sodžiuj yra toks gydytojas, kad jis viską žino, tai jis mažu ir tuos pinigus pono žino.
Tas ponas tuo sėdo in karietą, atvažiau in tą sodžių pas tą žmogų, sako:
– Ar tu daktaras viską žinantis?
Sako:
– Aš.
– Na, tai kad tu viską žinai, tai šę, sėsk in mano karietą – važiuosim: turėsi atieškot mano pavogtus pinigus.
– Gerai, važuosu. Ale ir pačią turu imtie drauge.
Sako pons:
– Na, tegu ir pati važuoja.
Susėdo visi, nuvažiau pas tą poną. Kaip tik parvažiau, tuo jį sodino už stalo prie pietų. Sako:
– Aš viens negaliu – tegu sėda ir pati mano prie pietų.
Tas pons pasodino ir pačią šalia jo. O tas žmogus mislio sau: „Kas bus, tai bus, ale nors sykį poniškų valgių pavalgysim“. Vienas tarnas atnešė kokių ten gardžių valgių bliūdą, o tas žmogus sako pačiai:
– Jau viens yra.
O jis tik sakė, kad viens bliūdas yra. Tas tarnas išgirdo, kad jis sako „jau viens yra“, ir jau jis nusigando. Atėjęs pas kitus, sako:
– Jau tas žiniūnas žino. Aš kaip tik inėjau, o jis, mane pamatęs, tuo ir pasakė: „Jau viens yra“. – Sako: – Vyrai, jau su juom mum bus bloga.
O tie trys tarnai to pono buvo pinigus pavogę.
Kits tarnas atnešė kitokio valgio bliūdą – jis, pamatęs, kad kitą bliūdą atneša, sako pačiai:
– Jau antras čia.
Tas jau ir persigandęs išbėgo. O trečias kaip atėjo, tam ir sako:
– Jau ir trečias čia.
Tas pons sako, atėjęs in virtuvę:
– Uždenkit vėžį bliūde bliūdu ir atneškit an stalo.
O tas pons norė dažinot, ar jis žino apė ką, ar nieko. Teip padaręs tarnas atnešė an stalo. Dabar sako tas pons:
– Žiniūne, parodyk savo galybę: pasakyk, kas šitam bliūde yra.
O tas žmogus sako pats an savęs:
– Pakliuvai, nelaimingas Vėžy.
Tas pons suriko:
– Atminei! Kad jau tu šitą atminei, na, tai tu tikrai žinai, kas mano pinigus pavogė.
Tas tarnas, mirtinai persigandęs, mirkterė žiniūnui, kad ateitų pas jį. O kada atėjo jis in virtuvę, sako tarnai:
– Mes pono pinigus pavogėm ir viską gražiai sugrąžysim, tik tu mūs neišduok, ba mum bus blogai. Mes tau gerai užmokėsim.
Parodė, kur tie pinigai paslėpti.
Atėjo atgal pas poną prie stalo, pajėmė savo lementorių, pradėjo, versdams lapus, ieškot, kur pono pinigai. Pervertė visą lementorių – kaip nėr, teip nėr. An paskutinio lapo sako:
– Jau radau. – Sako ponui: – Aime, parodysu, kur pinigai.
Nuvedęs parodė pinigus. O kas pavogė, nesakė. Tada gau gerai no pono pinigų, o tie tarnai ir gerai jam užmokėjo. Apsišaukė visoj toj apygardoj dideliu žiniūnu. O kaip jau turtingu buvo, tai kad, būdavo, kas ateina klaustie prapuolusių daiktų, tai jis sakydavo:
– Kad jau mano tos knygos sudegė – dabar negaliu nieko atspėtie.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 65-67, Nr. 25
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal