ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3347&FId=5377&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliūną ir užkeiktą karalaitę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliūną ir užkeiktą karalaitę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas karalius, jis turėjo tris sūnus. Ale susyk apsirgo tas karalius ir jau buvo arti smerties. Tie vaikai jo sykį vaikščiojo po sodą nuliūdę – sutiko tokį senuką. Tas senuks klausia:
– Ko jūs teip nuliūdę?
Sako:
– Ką mes nebūsim nuliūdę: tėvas karalius jau gal tuo mirtie.
Tas senuks sako:
– Yra gyvojo vandens, tai kad jo jam parneštumėt, tai jis būtų sveikas.
Atėjęs vyriausias sūnus pas tėvą sako jam:
– Yra tokio gyvojo vandens – leisk man parnešt, tai būsi sveikas.
Sako tėvas:
– Su tuom vandeniu gal daug bėdos būtie. Jei nori, gali ait.
Tas tuo apsirengęs išjo. Gana toli nujojęs, girioj patiko tokį medinčių – raganių, arba žiniūną. Sako anas:
– Kur teip skubiniesi?
O karaliūnas sako:
– Kam tau reik žinot, kur aš joju?..
Ir pajo toliau. O tas medinčius perpyko an jo už tokį atsakymą – tuo jis jį suklaidino. Injojo in tokias pelkes, ko tolyn, to labyn suklimpo, kad nė šę, nė tę, ir tenai liko.
Laukia laukia karalius. Negalėdams sulauktie, išsiuntė antrą. Antras karaliūnas kaip nujo pas tą medinčių, anas jo klausia, kur teip skubinas. O karaliūnas sako:
– Kas tau galvoj, kur aš joju?..
Ir tą jis nuklampino pas brolį. Tada tas medinčius pajėmė abudu ir terp dviejų kalnų sklepe uždarė.
Karalius, nesulaukdams nė antrojo sūnaus, išsiuntė jauniausią. Jauniausias atjojęs patiko tą medinčių. Tas medinčius klausia jo:
– Kur tu joji?
Sako:
– Joju: tėvas serga. Sako, kad kur yra gyvojo vandens. Ar tu nežinai, kur aš jo galėčia rastie?
Sako:
– Aš žinau ir tame tau pagelbinyku būsu. – Sako: – Kaip prijosi, kur tas vanduo, ten rasi užkeiktą dvarą – iš po dvaro bėga tas gyvas vanduo. Te tau šitą geležinę lazdelę ir du kepaluku duonos. Tai kaip prijosi prie to dvaro, bus uždaryti geležiniai vartai. Tai tu su šitąj lazdele trissyk užgauk tuos vartus, tai tau jie pats atsivers. Ale už vartų rasi du levu išsižiojusius ir rėkiančius. Tai tu šitáis duonas mesk vieną vienam, kitą – kitam, tai jie apstos rėkę ir atstos no vartų. Tai tu kaip prisisemsi vandens, tai žiūrėk, kad ilgiau neliktum kaip iki dvyliktai valandai. O jeigu liktum tam dvare po dvyliktai, tai jau iš ten daugiau neišeitum, jau ten liktum amžinai.
Kaip jam tas medinčius papasakojo, teip jis ten nujojęs ir rado. Jis su tąj geležine lazdele užgau trissyk in vartus, tuo tie geležiniai vartai atsidarė. O tiem levam metė vienam vieną duoną, kitam – kitą, tie, táis duonas pajėmę, atsitrau¬kė no vartų. Tada jis tuo nuvėjo in rūmus, ten tuo rado an stalo gulint kardą ir pusę kepalėlio duonos. Jis tą kardą užsikabino, pajėmė bandelę duonos, aina per rūmus toliau – niekur nieko nerado, jokią gyvą dvasią, tik paskutiniam pakajuj rado puikią paną karalaitę. Toj karalaitė sako jam:
– Kad tu čia galėjai ateit, tai tu mane išgelbėjai no prakeikimo ir visą dvarą mano. Dabar aš būsiu tavo, tu – mano. Atkeliausi už metų, tai mudu susivinčia¬vosim. Ale, – sako toj karalaitė, – tau ant atminimo duodu aš savo žiedą.
Pajėmus užmovė jam ant piršto. Pamatė jis labai baltai išklotą lovą, o kaip jis po didelių kelionių buvo nuvargęs, atsigulė an tos lovos ir užmigo. O kad jis pašoko iš miego, žiūri – jau trys ketvirtos dalys dvyliktos, o da jis neturi pasisėmęs vandens. Toj pana jam parodė, kur tas vanduo, jis tuo nubėgęs prisisėmė vandens ir – bėgt no dvaro. Kaip tik spėjo per duris išbėgt – laikrodis mušė dvylika. Tada jis vėl atkeliau pas tą medinčių. Tas medinčius sako:
– Tu brangių daiktų parsineši. Su šituom kardu, tai kad ir visos karalystės kiltų prieš tave, tai tu visus gali nukapot. O su šitąj duona gali papenėt kad ir tris žemes, o jos vis tiek bus.
Dabar tam karaliūnui mislijosi apė savo brolius, kur jie dingo. Sako karaliūnas:
– Kad tu teip viską žinai, ar tu nežinai, kur mano broliai? Jie pirmiau išjo gyvojo vandens ieškot.
Sako medinčius:
– Jie atjoję negražiai su manim šnekėjo, tai aš juos turu uždaręs terp dviejų kalnų sklepe.
– Ar tu juos negalėtum paleist?
Sako:
– Aš galėčia juos paleist, ale jie tau blogai mislys, tu turėsi didelę bėdą.
Ale jis meldė ir meldė jo tol, kol anas juos paleido. Joja jau jie visi trys namo. Jauniausias jiem papasakojo, kaip jis to vandenio gavo, kaip jis karalaitę išgelbėjo no prakeikimo:
– Po metų ten keliausiu ir ten apsivedęs su tąj karalaite karaliausu.
Žinoma, toli jie buvo nujoję. Jojo per vieną žemę – tas karalius su kitu karaliūnu kariavo, jau buvo ant krašto prapulties, ba jau baigė viską, o badas jau buvo visoj žemėj jo, kad nė pats karalius neturėjo jau ko valgyt. Jis, atjojęs in tą žemę, padavė tą savo duoną – teip, kad visa jo žemė išsigelbė no bado. Padavė tam karaliui savo kardą – anas tuo visus savo priešinykus iškapojo ir pavaldė aną žemę. Pajėmė no to karaliaus tą duoną ir kardą ir vėl keliau artyn namų. Parjodami sustojo vienam mieste ant nakvynės. O kada jauniausias užmigo, sako šitie du:
– Kaip jis parneš tėvui gyvojo vandens, tai jam tėvas paves karalystę.
Tai jie ėmė tą gyvąjį vandenį išpylė in savo bonkutę, o jam pripylė prasto vandens.
O kada jie parjojo namo, jis tuo nunešė tėvui tą gyvąjį vandenį. Tėvas kaip tik paragau prasto vandens, tai jam da blogiau stojos. O anie broliai sako:
– Tėvai, jis tau nuodų parnešė. Mes tai parnešėm gyvojo vandens.
Tuo tie kaip tik padavė tėvui tą vandenį, jis išgėręs stojo ne tai ką sveikas, ale da ir teip kaip jaunuose metuose. Pamylėjo tėvas savo vyresnius sūnus, o jauniausią pradėjo neužkęst. Sykį pasakė savo medinčiu – sako:
– Jokit in girią medžiot. Nujokit toli in girią ir užmušk tu jį, kad aš jį nepamatyčia daugiau in akis!
Tas medinčius pasirengęs išjo su karaliūnu in girią. O kad jau nujojo gana toli, persimainė veidas to medinčiaus. Karaliūnas pamatė jį an veido – sako:
– Del ko tavo veidas teip persimainęs? Kas tau yra? – Sako karaliūnas: – Pasakyk tu mā.
Sako:
– Mā liepė tėvas čia tave užmušt. Ale mā tavęs gaila.
– Tai ką tu naudosi mane užmušęs? Geriau pasakyk, kad jau savo piktą darbą išpildei, o aš jau daugiau nepasirodysu pas tėvą. Nors aš tėvo ir visos žemės jo nebijau, ale aš jau išpildysu jo norą.
Tas medinčius nujo namo, o karaliūnas nujo sau.
Už trijų ar ką dienų atsiuntė anas karalius, katram tokią pagelbą davė, del jauniausio sūnaus tris vežimus aukso dovanų. O da ir raštą atsiuntė tėvui, kad jis jam tokią pagelbą davė jau jam būnant an krašto prapulties. Karalius, dažinojęs, kad jo sūnus teip daug galingas, sako:
– O aš jį liepiau nužudyt.
Pašaukė tą medinčių, sakydams jam:
– Kad nors tu būtum pasigailėjęs jo jaunystos.
Sako medinčius:
– Aš jį neužmušiau: jis nujo savo keliais.
Karalius kaip išgirdo, kad jo sūnus [gyvas], rodos jam, kad no jo širdies akmuo nuslinko. Jis tuo išsiundė po visą karalystę jo ieškot. Bet viskas buvo dykai, nieks jo nerado.
O toj karaliūnaitė to užkeikto dvaro liepė padaryt aukso kelią prieš jos dvarą. O kada jau buvo kelias pabaigtas, karalaitė pasakė tarnam, kad „jeigu koks atjos šituom keliu, tai tas tikrai bus mano vyras“.
Vyriausias sūnus karaliaus sumislio – sako:
– Reik jot pas tą karalaitę pirmiau ne kaip jauniausias.
Atjojo pas tą aukso kelią. Pamatė, kad toks šviesus, gražus, – sako: „Tuom keliu tik negali jotie“. Pasuko šalia. O kad atjojo in dvarą, tarnai išjuokė jį – su gėda sugrįžo atgal. Kaip tas sugrįžo, jojo antras. Tas ir, atjojęs prie to aukso kelio, pasuko šalia. Kaip atjojo in dvarą, ir tas išjuoktas sugrįžo atgal. Tie du sūnūs pasakė tėvui:
– Kad jis tur apsirinkęs mergą tokią karalaitę, tai, – sako, – jis atjos tenai tuojau, ba jis mum sakė.
Tas karalius tuo parašė pas tą karalaitę, kad jeigu sūnus kada sugrįžtų, tai kad abudu atvažiuotų pas jį.
Kada jau jautė jauniausias sūnus, kad jau baigiasi metai, tai jis keliau pas savo karalaitę. O kada jis prijojo prie to aukso kelio, jis tuom keliu – tiesiog in dvarą. O kad atjojo pas vartus, jau jam buvo vartai atidaryti. Patiko jį pati karalaitė an dvaro. Susijėmė už rankų, nuvėjo in rūmus. Neilgai ką laukė – tuo surengė vestuves ir apsivedė. Karalaitė jam parodė tėvo raštą, kad jis meldžia pas jį atsilankytie. Susėdo, nukeliau pas tėvą. Sūnus tėvui viską išpasakojo: kaip jis to vandenio sunkiai gavo, kaip jis savo brolius išgelbėjo iš nevalios.
– An galo jie no manę pavogė, o tu už tai mane an mirties nutarei.
Tada tėvas meldė su ašaromis dovanojimo.
– Kad tie broliai tavo toki...
Tėvas juos norė pabaust mirčia. Anie kaip tik dagirdo apė tokią rūstybę tėvo, tie tuo slapta nuėjo, sėdo an laivo ir išplaukė. Jei kur galo negau, tai ir dabar da mažu plaukioja an jūrių. Tėvas pavedė jam savo karalystę, ir karaliavo an abiejų karalysčių.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 68-72, Nr. 26
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal