Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3350&FId=5380&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalių ir teisdarį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalių ir teisdarį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas karalius. Jis išgirdo savo karalystėj, kad yra tam ir tam mieste labai teisingas teisdarys, kad jis, sako, išsyk užžino, katras kaltas. Tas karalius pasirengė kupčium, sėdo an arklio ir joja in tą miestą, kur tas teisdarys. Atjojo in tą miestą – patiko raišą ubagą. Ans prašo almužnos. Karalius jam išėmęs davė almužną. Ale negana to, kad jis gau jau pinigų, ale da griebė karaliui už skverno. Karalius sako:
– N’o ko da nori?
– Aš noru, kad tu mane nujodytum an rinkos, ba aš negaliu ten nuveit, o turu tikrą reikalą.
Karalius jo pasigailėjo, užsisodino tą ubagą an arklio, ir joja abudu. O kad atjojo an rinkos, sako karalius:
– Jau nusėsk, ba jau atjodinau an rinkos.
O tas ubagas sako:
– Kodėl mā nusėst? Ak tai mano arklys. Tu nusėsk: aš tik tave pajodinau.
Ir teip ėmė jiedu rokuotis. An to subėgo žmonės. Viens sako: „Tai mano arklys“, kits sako: „Mano arklys“, – ir nežino, katro čia arklys. Sako:
– Turit ait pas teisdarį an provos.
O kada atėjo in sūdą, teisdarys provoja pirmesnius. Iššaukė mėsinyką ir pienių. Stojo mėsinykas su pienium: mėsinykas laikė rankoj pinigus, o pienius – mėsinyką už rankos. Mėsinykas sako:
– Aš pirkau pas tą žmogų sviestą. Išsijėmiau pinigus užmokėt. O jis griebė mane už rankos, norė atimt pinigus. Tai teip mes ir atėjom pas tave. Aš laikau rankoj mašną, o jis mane – už rankos, ale pinigai mano, anas vagis.
O pienius sako:
– Tai čia neteisybė. Mėsinykas atėjo pas mane pirkt sviesto. Kada aš jam pasvėriau sviestą, jis manęs prašė apmainyt auksinį. Aš išėmiau jam rešto, padėjau an stalo – jis griebė ir norė bėgt. Aš sugriebiau jį už rankos ir atvedžiau jį čia.
Teisdarys pamislęs sako:
– Palikit pas mane pinigus, o ateisit rytoj abudu.
Dabar iššaukė karalių su ubagu. Karalius išpasakojo, kaip ten buvo, o paklaustas ubagas sako:
– Tai vis neteisybė. Aš jojau raitas per miestą, tai tas žmogus prašės pajodyt. Aš jį pajodinau, o kada liepiau nusėst, tai jis sako, kad tai jo arklys.
Teisdarys sako:
– Palikit pas mane arklį, o ateisit rytoj.
An rytojaus susirinko daug žmonių klausyt, kaip juos apiprovos. Sako teisdarys mėsinykui:
– Pinigai tavo.
O pieniui sako duot penkiasdešimts rykščių. Ir tuo surėžė pieniui subinę. Pašaukė karalių ir ubagą.
– Ar tu pažįsi savo arklį terp dvidešimts? – sako karaliui.
Sako:
– Pažįsu.
O paskui sako teisdarys an ubago:
– O tu ar pažįsi?
Atsiliepė ubagas:
– Pažįsu.
Tada teisdarys sako karaliui:
– Aikšę su manim in stonią.
Kaip tik nuvėjo, tuo karalius parodė terp dvidešimts savo arklį. Paskui teisdarys pašaukė ubagą – ir tas parodė tą arklį. Paskui teisdarys sėdo an savo vietos ir sako karaliui:
– Arklys tavo.
O tam ubagui pripažino duot penkiasdešimts rykščių. Po viskam teisdarys nuvėjo namo. O karalius – paskui jį. Pamatė teisdarys karalių – sako jam:
– Ar aš negerą tau provą padariau?
– Man teisingą provą padarei. Ale aš atėjau dasižinot, kodėl tu žinojai, kad pinigai buvo mėsinyko, o ne pieniaus, ir kad arklys buvo mano, o ne ubago.
– Tuos pinigus tai aš teip užžinojau. Tuos pinigus aš sudėjau in sklienyčią, užpyliau vandeniu. Šiandie pažiūrėjau in tą vandenį – nieko nebuvo. O kad jie būtų buvę pieniaus, tai jie būtų buvę nors kiek supeckioti sviestu ir tas sviestas būtų išplaukęs an vandens. Turbūt jie buvo mėsinyko. Apė arklį buvo blogiau užžinot. Ubagas tepgi parodė tą patį arklį, kaip ir tu. Aš jus ne nuvedžiau parodyt, kad jūs arklį pažintumėt, ale aš abudu atvedžiau, katrą arklys pažįs. Kaip tu priėjai prie arklio, arklys lenkėsi prie tavęs, o kaip priėjo ubagas, tuo suglaudė ausis ir pakėlė koją spirt. Užtai aš pažinau, kad tu esi ūkinykas to arklio.
Tada sako karalius:
– Aš ne kupčius, ale karalius. Aš atjojau pas tave pažiūrėt, ar teisybę žmones šneka apė tave. Dabar pats pamačiau, kad tu esi išmintingas teisdarys. – Dabar sako karalius: – Prašyk dabar no manę, ko nori, o aš tau duosu.
O teisdarys sako:
– Gana man, kad karalius mano mane pagyrė.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 73-75, Nr. 28
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal