Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3351&FId=5382&back=home

PAVADINIMAS: [Apie tris dukteris]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie tris dukteris]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno žmogus ūkinykas su pačia. Jie turėjo tris dukteris: dvi buvo išmintin¬gos, o viena kaip ir išrodė kvaila, bet ji buvo geros širdies ir da išmintingesnė už savo seseris. Anos ją paskaitė už kvailą – ir jau buvo kvaila. Ale tėvas visas lygiai mylėjo.
Sykį tėvas vežė vežimą šieno in miestą parduot. Tos dukters prašo – viena sako:
– Nupirkit man karolius.
Kita – žiedą. O toj kvailė tyli. Sako tėvas:
– Kodėl tu nieko neprašai?
– Na, tai mā, tėveli, nupirkit sidabro bliūdelį ir obuolį jame paraičiot.
Nuvežęs tėvas pardavė šieną, nupirko anom, ko prašė, o šitai nupirko sidabrinį bliūdelį ir obuolį jame paraičiot. Parvežęs padavė anom dovanas, padavė ir kvailei tą bliūdelį:
– Dabar, – sako anas, – žiūrėsim, ką toj kvailė darys su tuom bliūdeliu.
Anoj sėdo in kampą ir teip šneka:
– Riskis riskis, obuolėli, po sidabrinį bliūdelį, parodyk man miestus ir laukus, girias ir jūres, ir kalnų aukštumą, ir dangaus gražumą.
Tas obuolys ritinėjosi po bliūdelį. O miestai viens prie kito matyt, laivai ant jūrių matyt, kaip plaukia, kas tik an žemės veikias, tai viskas matyt: matyt kalnų aukštumas ir dangaus gražumas – teip puikiai išrodo, kad nė pasaka išpasakot, nė plunksna aprašyt negali. Pamatė seserys tokius dyvus – jos iš pavydų gyvęt negali ir vis tik mislia, kaip no jos tą bliūdelį apmainyt. Anoj ant nieko nemaino.
Tos piktos seserys vadina ją sykį in girią – sako:
– Aime, sesele, in girią žemvuogių rinktie.
Toj jų paklausė. Tėvui padavė bliūdelį ir išėjo in girią. Berinkdamos vuogas, anos piktos seserys rado kucių – su tuom kucium ėmė tos seserys tą kvailukę užmušė ir pakasė po beržu, o tėvui parėję pasakė, kad kvailė no jų atsiskyrė:
– Ir visą girią išieškojom – nėra. Turbūt vilkai suvėdė.
Gailiasi tėvas: kad ir kvaila, vienok duktė. Verkė tėvas, verkė ir tos dukters, neva nieko nežinodamos. Ir vis jos tik mislia, kaip tą bliūdelį nugriebt. Ale tėvas pajėmė tą bliūdelį, indėjo in skrynią ir užrakino. Dabar mislia tos dukters: „Kas čia dabar bus? Seserį užmušėm – ir bliūdelio vienok matyt negaunam“.
Toj girioj ganė piemens gyvulius, ir prapuolė viena avis. Tos beieškodams, atėjo [piemuo] prie to beržo – žiūri, kad labai gražiai žydi krūmas lelijų, o vidury išaugęs storas stambas teip kaip lazda. Jis tą lazdą išsipjovė, žiūri – vidurys tuščias. Tas piemuo padarė iš jos dūdelę. Kaip tik uždūdau, iš tos dūdelės aina toks balsas:
– Dūduok dūduok, piemenėli, palinksmink mano tėvelius. Mane seserys užmušė už sidabrinį bliūdelį ir pakasė po šituo beržu.
Iš tos dūdos teip didis balsas ėjo, kad išgirdo kaime žmonės. Subėgo žmonės ir tėvas tos paikos klaust pas piemenį, ką tokį užmušė. O tas piemuo sako:
– Aš nieko nežinau. Aš, ieškodams avies, po šituo beržu radau lelijų krūmą. Krūme buvo išaugęs toks stambas. Iš to stambo aš padariau dūdelę, o toj dūdelė pati šneka.
Pajėmė tą dūdelę tėvas, o toj dūdelė dūduoja:
– Dūduok dūduok, tėveli. Mane sesers užmušė už sidabrinį bliūdelį ir po šiuom beržu pakasė.
Tuo žmonės atkasė – rado jos kūną. Tas tėvas verkdams kelia jos kūną, o toj dūdutė dūduoja pati:
– Nepribudysi, tėveli, mane tol, kol neparneši vandens iš karaliaus šulnio.
Tas tėvas kaip tik išgirdo tokią šnektą, tuo nukeliau pas karalių, paprašė, kad duotų vandenio iš savo šulnio, ir papasakojo, koks buvo atsitikimas. Karalius sako:
– Imkie. Ale jeigu atgytų, tai atvesk tu ją pas mane – aš ją norėčia matyt.
Tėvas parnešęs vandeniu tuom sulaistė – ir duktė stojo sveika ir gyva. Tada tėvas an liepimo karaliaus keliauja pas karalių su tąj dukteria. Ir tais užmušikes surištas varo pas karalių. O kad nukeliau pas karalių, karalius, pamatęs jos neišpasakytą gražumą, klausė jos:
– O kur tavo tas sidabrinis bliūdelis?
O ji, pajėmus no tėvo, klausė karaliaus:
– Karaliau, ką nori matyt savo karalystės: ar didelius miestus tavo, ar savo kereiviją, ar laivus, plaukiojančius an jūrių?
Tuo parito tą obuoluką per bliūdelį – ir tuo pasirodė visoki jo karalystės miestai. Matė, ką ten jo kereivija veikia, matė laivus plaukiojant an jūrių, matė viską, kas tik dėjosi jo karalystėj. Karaliui viskas tas patiko ir ji, kad jis kitą ką akyse nenor matytie, kaip tik ją. Karalius sako:
– Kuom aš tau galėčia apmokėtie? Mažu tu būtum mano pati?
O ji jam atsakė:
– Valia tavo, karaliau.
Karalius tuo padarė vestuves ir apsivedė. Potam dovanojo savo seserim, atsijėmė tėvus pas save, ir laimingai visi karaliavo.

PATEIKĖJAS: Selvistras Krantauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 75-77, Nr. 29
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal