Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3355&FId=5390&back=home

PAVADINIMAS: [Apie melnyko gizelį ir katę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie melnyko gizelį ir katę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks senas melnykas. Jis neturėjo nė pačios, nė vaikų, tik tris gizelius laikė an malūno. Sykį sako tas melnykas:
– Aš jau senas, jau man būtų laikas an pečiaus sėdėt. Jūs aikit in svietą. Katras man parvesit geriausią arklį, tai tam paliksu melnyčią, ir man tik duoną duosit.
Du gizeliai buvo vyresni, o viens jaunesnis, tai tą jie vis kvailu laikė. Išėjo jie visi trys in svietą arklių ieškot. Ėjo ėjo jie per dieną, juos tę ainant sutemė. Jie pataikė ineit in tokią daubą. Sugulę sumigo. Tie du palaukė, kol tas jauniausias gerai užmigo, – jiedu atsikėlę nuvė, o jį vieną paliko.
Kada jau gerai prašvito, jis pabudęs žiūri, kur jis dabar yra, o jau tik vienas. Jis iš tos daubos išlipo, nuvėjo in girią. Tąj giria aidams, patiko jis katę. Toj katė sako:
– Kur aini, Jonai?
Sako Jonas:
– Ką mači, ko klausi: arba tu mā mano bėdoj padėsi?
O toj katė sako:
– Aš žinau, tu aini gero arklio ieškot melnykui. – Sako: – Aime su manim. Būsi tu man per septynis metus teisingu tarnu, tai aš tau duosu tokį arklį, kad da tu niekad tokį akyse būsi nematęs.
Pamislio jis: „Katė... – Ale sako: – Bet aisu pažiūrėt, ar ji teisybę šneka“.
Toj katė nusivedė jį in savo užkeiktą dvarą. O toj katė tai buvo užkeikta karalaitė. Ten tam dvare daugiau nieko nebuvo, kaip tik vienos katės, katros jai tarnaudavo. Kada jiedu sėdo su tąj kate prie valgio, tai trys katės vis turėdavo grajyt: viena – an skripkos, kita – an dūdos, o trečia – an trūbos, linksmino juos valgančius. O kada jau reikėjo ait gult, tai toj katė sakydavo kitom katėm, kad Joną gražiai paguldytų. Tada, būdavo, tos katės vienos kojas auna, kitos nurengia. O kaip kėlė, tai vėl, būdavo, aprengia, nuprausia, kita vuodega nušluosto, kita koja galvą pašukuoja. Teip jos jam tarnavo per visus metus. O jam davė kirvį, pjūklą, kylį – viską no sidabro, o šlėgą varinę, tai jis jom malkų prikirsdavo. Ten jam labai buvo gerai, jis, ką norė, valgė, ką norė, gėrė.
Sykį davė jam katė sidabrinį dalgį o aukso budę, sako:
– Aik tu mā nupjauk tą pievutę, šieną išdžiovyk, dalgį su bude atneši atgal.
Teip jis ir tai viską atliko teisingai.
An galo pasibaigė jau septyni metai. Sako katė:
– Tu dabar norėtum pamatyt arklį?
Sako Jonas:
– Norėčia.
Tai katė nusivedė jį. Atvėrė vienas duris, jam parodė dvyliką arklių:
– Tai, – sako, – tu norėtum vieną arklį iš šitų arklių?
Sako Jonas:
– Norėčia.
– Kad ir tu nori, ale aš tau jo neduosu. Tu gali ait namo, o aš tau jį atvesu už trijų dienų.
Parodė jam kelią tiesiog an melnyčios, o jis su savo nudriskusiom drapanom nuvė pas melnyką. Tuomsyk parjojo ir anie du gizeliai, parvedė viens šlubą, kits – kreivą kumelę, ale da tiedu gizeliai buvo su gerom drapanom. Pamatė Joną parėjus teip apiplyšusį – jau jį jie neprijėmė prie stalo valgyt. Sako:
– Toks apiplyšęs – gal turėt daug brudo, gali da ir mus užteršt.
Inpylė jam in bliūdą valgyt pas duris an suolo. O kad atėjo vakaras, tie du gizeliai jį neprijėmė gult an paduškos, nusiuntė į į žąsinyką.
Anryt atvažiau toj karalaitė šešetu arklių karietoj, o septintą atvedė paskui. Atvažiavus klausė melnyko:
– Kur tavo jauniausias gizelis?
Sako melnykas:
– Jis kažin kur valkiojosi per septynis metus, parėjo visas nudriskęs – galbūt turi daug brudo. Nenorim su juom apsiterštie, tai paguldėm žąsinyke, ir dabar da guli.
Sako karalaitė:
– Pagal tavo reikalavimą atvedžiau aš jam arklį.
Melnykas tuo jį prikėlė. O karalaitė tuo jį liepė gerai apipraust, išėmė iš skrynutės karališkas jam drapanas, tuo jį aprėdė – stojo tokiu karalium, kad tik žiūrėk! Tada melnykas jau dovanojo jam melnyčią. Bet karalaitė sako:
– Nereik jam tos melnyčios. Aš, ką atvedžiau, tą arklį, tai aš tau dovanoju.
Tuo jiedu sėdo su karalaite in karietą ir nupyškė in savo dvarą. Ten jau rado visą dvarą šviesų, su visokiais karališkais tarnais. Tada Jonas ir karaliau iki pabaigai dienų savo toj kara¬lystėj. Per tuos septynis metus Jonas tą karalaitę ir jos karalystę išgelbėjo nuo prakeikimo.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 79-81, Nr. 33
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal