Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3359&FId=5423&back=home

PAVADINIMAS: [Apie giltinę ir vieno žmogaus sūnų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie giltinę ir vieno žmogaus sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Gyveno kitąsyk vienas žmogus ūkinykas. Jis su savo pačia tiek sulaukė vaikų, kad kiek kalendoriuj buvo minėta vardų, tiek jau pas jį buvo stuboj. O kad gimė da vienas, jau jam netenka nė vardo, nė kūmų negauna. Vaikščiojo per kiek dienų – ir niekur nieko nerado.
Sykį kėlės anksti rytą – aina vėl kūmų ieškot. Kaip tik išėjo per savo vartus, patiko seną bobą. Sako toj boba:
– Aš būsu tavo kūma.
Tas žmogus nusilinksminęs tuo sugrįžo in stubą ir tuo viską parengė, nugabeno in bažnyčią ir apkrikštijo tą kūdikį. Ten jie kiek pasilinksminę, po benkietui ta boba atsisveikinus išėjo. O toj boba tai buvo smertis.
Kada tas vaiks jau užaugo in vyrų metus, atėjo vėl toj boba pas tą savo krikšto sūnų ir sako jam:
– Jei tu manęs klausytum, tai aš tave padaryčia an žemės laimingu.
Nusivedė smertis tą vaikiną in girią ir parodė jam tokias žoles, sako:
– Tu su šitom žolėm tapsi garsingu gydytojum. Kad pakvies tave kur pas ligonį o mane pamatysi gale kojų, tai jau nieks negelbės – jau tas mano. O jei aš stovėsu gale galvos, tai tik duok šitų suvirinęs žolių, o tuo bus sveikas, ir iš to tu stosi garsingu gydytojum.
Toj boba no jo atsitraukė, o jis, prisirovęs tų žolių, parė namo. Ir tuo, atsisveikinęs su tėvais, iškeliau gydyt žmonių. Kur tik jis užėjo, da iš pradžių vis rado giltinę stovint gale kojų, o jis kaip tik suvirą tų žolių duoda gert, ir kaip bematant išgydavo. Jau jis apsigarsino dideliu gydytojum. Kaip jau jis tik pasirinko gražaus skatiko, sako: „Kam man vaikščiot ieškant ligonių – mane páts ligoniai ras“. Tuo nuvėjo in karaliaus miestą, pasamdė sau stubą, davė sau padirbt iškabą, kad toks ir toks – didelis gydytojas.
Ale in tąsyk apsirgo karaliaus duktė mirtine liga. Pakviesti visoki gydytojai jau jai atsakė gyvybę. Atėjo viens tarnas pas karalių, sako:
– Aš mačiau iškabą, kad čia iš kur tai yra atkeliavęs garsus gydytojas.
Kaip tik karalius išgirdo, tuo jį liepė pakviestie. O kad jis atėjo pas karalių, karalius jam teip sako:
– Jei tu ją išgydytum, tai tapsi mano žentu ir tau atiduosu pusę savo karalystės.
O kad jis atėjo prie sergančios karalaitės, pamatė giltinę pas kojas stovint. Tai giltinė jam grasinasi, kad jau tą paną negydytų. Ale jis, norėdams karaliaus žentu taptie, – ką jis darys, kaip jis galėtų savo krikšto motiną apgautie? Jis tuo puolėsi prie tos panos, pagriebęs ją, apsuko galvą in giltinę. Toj giltinė vėl prie kojų – jis jai vėl galvą. Tol jis tą paną suko, kol giltinė stojo prie galvos. Jis tuo suvirinęs davė tų žolelių gert – tuo pasistiprino ir stojo visai sveika, tuo sėdus ėmė dainuot.
O toj giltinė tuo pagriebus tą gydytoją nunešė in girią, in tokį urvą, parodė jam nesuskaitytus tūkstančius žvakių žibančių – didelių, mažų ir vidutinių, o viena jau ką tik spygso. Klausia jis tos giltinės:
– Kas tai čia, kad tiek žvakių visokių dega?
Sako:
– Šitos žvakės ilgos – tai mažų vaikų, mažesnės – paaugusių, o tos trumpos – senų. Kaip žvakė sužiba jo, tai jau to žmogaus pasibaigė gyvenimas an žemės – jau aš jį pjauju.
– O šita ką tik spygso – keno žvakė?
Atsakė jam giltinė:
– Tai tavo – už tai, ką tu manęs neklausei. Kaip tik toj žvakė užges, tai ir tu jau man teksi.
Nėr kas jam daryt – jau reiks mirtie. Tai jis – prašyt smerties, sako:
– Da aš toks jaunas – pasigailėk tu manęs, uždek da tu man didelę žvakę, duok man da an svieto laimingai pagyvętie. Matai – gaunu karalaitę sau už pačią ir pusę karalystės pasogos.
Ant teip didelio prašymo pasigailėjo smertis jo – užžibino ilgą žvakę ir paleido jį gyvą. O jis sugrįžo pas tą karalaitę, su jąj apsivedė ir da ilgus metus su jąj gyveno, mirė sulaukęs gilios senatvės.

PATEIKĖJAS: Vincas Savulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 85-87, Nr. 37
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal