Knygadvario objektas "BsTB 8 92-40 Pasaka AT 451 [Apie karalių našlį]" >> "[Apie karalių našlį]"

Knygadvaris


ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3362&FId=5429&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karalių našlį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karalių našlį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo gyveno vienas karalius. O kad jo pati mirė, liko šeši vaikai ir viena mergaitė.
Vieną sykį tas minėtas karalius išjo in girią medžiot. Bemedžiodamas paklydo toj girioj. Klaidžio iki vakarui, an galo patiko seną bobą. O toj buvo ragana. Sako:
– Močiute, parodyk tu mā kelią, kad aš galėčia parjot in savo karališką dvarą.
Sako ragana:
– Jei tu imsi mano dukterį sau už pačią, tai aš tau parodysu tikrą kelią, o jei ne, tai toj girioj ir badu padvėsi. Mano duktė labai graži, tinkama an karališko sosto.
Karalius iš baimės pažadėjo imtie. Tada toj boba ragana nuvedė karalių in stubelę pas savo dukterį. O kad karalius inėjęs pamatė tą dukterį, jam labai pasidabojo, ir jis tuo ją užsisodino an arklio, o toj ragana atvedė jį an tikro kelio, ir tuo jis sugrįžo in savo dvarą. O neilgai laukęs tuo viską sutaisė an vestuvių ir tuo apsivedė su raganiūkšte.
To karaliaus pirmoji pati buvo išstačius tankumynuose girios puikius rūmus. To rūmo niekas nežinojo, nė pats karalius. Tai toj karalienė prieš mirsiant davė karaliui tokį kamuoluką – sako:
– Jei norėsi kada nuveit in mano rūmą, tai mesk pirma šį kamuoluką, tai tave nuves tenai.
Po vestuvių tas karalius sumislio – sako: „Tiem vaikam gal kas stotis no močekos negerai – geriau aš juos nugabęsu in girią, in jų motinos rūmą, ir tegu jie ten gyvena“. Teip jis tuo viską del jų surengė, metė pirma tą kamuoluką – tas kamuoluks pirma ritosi, o jie paskui ėjo. Daėjo iki tų rūmų, ir, palikęs juos tenai, pats sugrįžo namo. O toliau vis, būdavo, karalius tankiai aina atlankytie savo vaikų ir, būdavo, kas subata vis jiem atneša po baltus marškinukus.
Dažinojo apė tuos vaikus ragana. Ji pasiuvo visiem po šilkų marškinukus, tą kamuoluką nuo karaliaus pavogė ir nuvė paskui tą kamuoluką iki jų to rūmo. Išgirdo tie vaikai, kad kas ateina, – tuo visi šeši išbėgo laukan: mislio – tėvas atėjo. O tai buvo močeka, ir padovanojo jiem visiem po šilkų marškinukus. Tie vaikai pamatė, kad toki gražūs marškinukai, – tuo visi apsivilko. Kaip tik apsivilko, teip užpuolė an jų prakeikimas, ir išlėkė visi šeši gulbėm. „Dabar, – sako toj karalienė, – jau aš jus tik išnaikinau, jau jūs daugiau žmonėmis nebūsit“.
Tas karalius buvo išjojęs an medžioklės. O kada jau jis sugrįžo, pirmiau ėjo savo vaikų atlankytie. Kaip atėjo pas rūmą, jau jo nieks nepatiko, tik rado vieną dukterį. Klausė jos:
– Kur tavo broliai?
Sako duktė:
– Vakar atėjo močeka, atnešė jiem visiem po šilkų marškinius. Jie kaip tik tais marškiniais apsivilko, teip ir išlėkė visi gulbėm. O aš tą viską mačiau per langą, o ji manęs nematė.
Dabar sako karalius:
– Tai ką tu čia viena būsi... Aime su manim.
– Aš bijau močekos. O kad ir jau grįšu, ale da kokią naktį nakvosu viena čia.
Tėvas karalius nuvėjo namo, o ji liko. Kaip tik sutemė, atlėkė visi šeši jos broliai, tuo plunksnas nusikratė an pusės valandos. Sako jų sesuo:
– Ar jau jūs niekad nebūsit žmonėm?
Sako:
– Mes būtume žmonėm, kad tu išpildytum mūs įsakymą. Jei tu iškęstum su nieku nešnekėjus nė nesijuokus per trejus metus ir nupintum mum visiem po marškinius iš lelijų lapų, tai mes vėl būtume žmonėm.
Perbuvę pusę valandos, jie išlėkė. O ji pasirengė pildyt įsakymą brolių savo. Tuojau apleido savo tą rūmą, leidos in gilumą girios. O priėjus jai tinkamą medį, insilipo in jį: jau ji mislio tame medy pergyvęt tuos metus.
Ale jai tenai neilgai pasisekė būtie. Atjojo vienas karalius in tą girią medžiot. Šunes suvuodė medy paną – ėmė lotie, aukštyn galvas iškėlę. Pamatė karalius, kad šunes aukštyn loja. Jis prijojęs pamatė medy sėdint labai gražią paną. Jis ją pradėjo šnekyt visokiom kalbom – anoj niekaip nešnekėjo. An galo sako karalius:
– Lipk iš medžio, ba šausu!
Anoj pana nusigando šūvio – tuo nusileido žemėn. O karalius suprato, kad ji supranta ir moka šnekėt. Tas karalius, da jaunikiu būdams, tą paną, užsikėlęs an arklio, parsinešė namo ir tuo ją liepė puikiai aprengtie. O neilgai laukęs suvadino an vestuvių visus karalius ir ponus, pakėlė didelį balių ir susivinčiavo su ja.
Tas karalius turėjo močeką. Toj močeka tą karalienę neužkentė. Už kelių mėno tas karalius išjo an kelių dienų ir girias an medžioklės. In táis dienas gimė tos karalienės sūnus. Kaip jis tik gimė, teip toj močeka tą vaiką no jos pavogė. O kad parjo karalius, močeka pasakė karaliui, kad kaip tik gimė sūnus, ji pati jį suvėdė. O karalienė kantriai tylėjo. Ale karalius ją labai mylėjo, tai jis jai nieko nesakė ir nebaudė. Kitąmet ir buvo toks atsitikimas, o toj močeka vėl pavogė ir antrą užslėpė, o karalius kada sugrįžo, jam vėl močeka teip pasakė. Karalius intikėjo močekai ir liepė karalienę an laužo sudegyt. Tuojau sukrovė malkų, karalienę užvedė an laužo, pririšo ir pradėjo padegt malkas. Tuomsyk jau pasibaigė trys metai jos nešnekėjimo, o jau ji turėjo nupynus visiem savo broliam po marškinius. Pamatė ji, kad atlekia šešios gulbės. Tuo tos gulbės atlėkė pas ją, o ji visiem užmetė po marškinius – tuo visi stojo žmonėm. Karalius pamatė per langą tokį atsitikimą – tuo liepė ugnį pagesyt. Ją nujėmė jau šnekančią. Tada ji karaliui papasakojo, kad močeka jos du sūnu pavogė. Tada tuo tą močeką – an laužo ir sudegino. Ale da pirmiau ta močeka turėjo atiduot tuos vaikus. Tada kaip dažinojo karalius, kad tai ji ir jos broliai yra karalaičiai tokios tai žemės, tada jie visi nuvažiau in tą karalystę, tą močeką su jaučiais sudraskė. Tenai po tam dideliam baliui sugrįžo atgal in savo karalystę ir laimingai karaliavo, nedatirdami jokių nelaimių.

PATEIKĖJAS: J. Stanulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 92-94, Nr. 40
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

©: Parengimas Kostas Aleksynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

©: Parengimas Leonardas Sauka Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Spausdinti

Atgal