Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3374&FId=5454&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmogų ir velnią]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmogų ir velnią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senuose laikuose, kada da prie baudžiavų, buvo toks neturtingas ūkinykas. Jis teip suvargęs buvo, kad jau neturėjo nė ko pavalgytie, – tuomet buvo labai sunkūs metai. Ale jis iš kur sugriebė puskartę rugių, iškepė tris bandeles duonos, tą duoną padėjo an tvoros praaušyt. Tuomsyk pro šalį keliau kur tai velnias. Pamatė tą duoną – jis ėmęs tą duoną pavogęs ir suvėdė. Dažinojo jo tokį piktą darbą velnių vyresnysis – sako:
– Kad tu tiek pikto tam žmogui padarei, aik tu pas jį tris metus bernaut: tas žmogus su pačia ir mažais vaikais alkani kiek ašarų per tave išliejo!
Ką jis darys – aina pas tą ūkinyką bernaut. O kad atėjo pas jį, sako tas velnias:
– Prijimk tu mane, žmogeli, už berną.
Žmogus sako:
– Bernas būtų reikalingas, ale kad aš neturu ką valgyt patsai o nė tau duotie.
– Tai nieko, tuo prasigyvęsim.
Buvo tai pavasarį. Tuo pirmą dieną pasikinkė velnias kumelką, išėjo artie. Pasiekė žagrė akmenį. Tą akmenį išvertė – išėmė iš po to akmenio katilaitį pinigų. Parnešęs padavė savo ūkinykui:
– Na, – sako, – te, aik už tuos pinigus pirk duonos, mėsos, kad turėtume ką valgyt.
Tas ūkinykas džiaugdamasis nubėgo pripirko duonos, druskos ir mėsos – jau jie dabar visko turi.
Tas velnias išarė lauką, pasėjo miežių. Tie miežiai toki išaugo, kad niekur tokių miežių nebuvo. O tai buvo netoli dvaro. Pamatė ponas, kad to žmogaus toki geri miežiai. O prie baudžiavų ką ponai norėjo, tą darė. Tuo, kaip nunoko, nusiuntė baudžiaunykus, kad nukirstų tuos miežius. Tie atėjo, tuo nukirto – jau tas žmogus bėdavoja, kad jau ponas atima jo miežius. Sako tas velnias:
– Tu nebėdavok. Tu nuveik pas poną, paprašyk, kad duotų tau nors sykį parsinešt tų miežių.
Tas žmogus, nuvėjęs pas poną, sako:
– Aš lauką dirbau, sėklą pirkau, pasėjau miežius, o pons pamatei, kad gražūs miežiai, – pasavinai sau ir liepei nupjautie. Daleisk man nors kokią dalį tų miežių.
Tas pons pamislęs sako:
– Na, tai gali imtie naštą, kiek viens žmogus galės paneštie.
Tas žmogus parėjo namo – velnias klausia:
– O ką, ar daleido parsinešt miežių?
Sako žmogus:
– Liepė tik tiek imtie, kiek viens žmogus gal pakeltie.
Tas velnias pasidarė didelę virvę, nuvėjęs susidėjo tuos visus miežius ir parsinešė namo. Iškūlė jau jie – tur javų gana.
Tas pons turėjo daug girių. Sako sykį:
– Jei kas norėtumėt padaugyt sau žemės, galit iškirstie man medžius ir šakas an dvaro pargabentie, o tuos daiktus galit, kelmus išsilupę, sėtie javus.
Tas žmogus parėjęs pasakė bernui, kad pons teip liepė padarytie, jei kas norėtų. Tas bernas sako:
– Gerai, aš tuo padarysu tau lauko.
Nuvėjęs medžius išrovė su šaknim, su šakom no penkiasdešimts margų, nunešęs tuos medžius suvertė an dvaro, o kiek nelindo an dvaro, suvertė pas dvarą dideles krūvas, kad jau nė prie dvaro priaitie iš tolo negalima buvo.
Tas velnias darbą atliko naktį. Tas ponas atsikėlė iš ryto – žiūri, kad visas dvaras užverstas, kad negal priait prie kluonu nė prie tvartu. Sušaukęs baudžiaunykus – tie visi turėjo dirbtie kiek sanvaičių, kad galėjo nors prieigas padarytie.
An tos žemės [ūkinykas] pasėjo kviečius. Tie kviečiai an naujienos užaugo baisu koki, kad niekur tokių matyt nebuvo.
To žmogaus visos triobos menkos buvo, o klėtis visai sulindus in žemę. Sako tas bernas:
– Jau trečias metas pas tave tarnauju, tai da paskutinį metą aš tau nors klėtį perstatysu.
Tuo tą klėtį sugriovė, o po klėčia rados didelis akmuo. Tą akmenį velnias išvertęs rado tenai po tuo akmeniu didelį katilą raudonųjų.
Pasibaigė jam tie trys metai – tą žmogų turtingą padaręs, pats iškeliau savo keliais.

PATEIKĖJAS: Bagdonas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 113-115, Nr. 52
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal