Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3377&FId=5460&back=home

PAVADINIMAS: [Kijevo raganos]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Kijevo raganos]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks Skamarakas. Jis potam Bartnykuose ir amžį baigė.
Kada pas mus buvo padarytas jau geležinkelis, o da toliau Gudijoj dirbo, tada tas Skamarakas nuvyko net in Kijevą dirbtie prie geležinkelio. Kada vieną dieną jam no darbo grįžtant, jis turėjo ait paupiu. An tos upės tankiai matydavo raganas, ir jos, būdavo, tankiai žmoneles gaudydavo ir gąsdydavo. Jis, beaidamas tuom paupiu in savo būklą, rado bobą skalbiant be andaroko, vienuos baltuos marškiniuos. Jis, aidams pro ją, sako:
– Padėk Dieve!
Toj ragana kaip tik išgirdo tokį žodį, susyk stojo jį vytie, o tas Skamarakas bėgt. Jis kaip prie darbo kasė žemes, tai jis turėjo rankoj geležinį spatą.
– Tai, – sako, – kaip toj ragana arty prie manęs, tai aš in ją kertu spatu ir aš bėgu toliau, tai ji mane vėl tuo paveja ir šoka prie manęs, tai aš jai – spatu, ir teip, – sako, – ji mane iki mano namų lydėjo, ir ledva atsigyniau. Kad da biskį būtų buvę toliau bėgtie, jau būt visai paalsinus ir būtų sudraskius. Potam sirgau dvi nedėli iš išgąsčio.
Sugrįžęs jis pats pasakojo, kaip jam atsitiko su ragana. Ir, sako, tuomsyk, kada jis ten buvo tai apė Kijevą, tik vieni raganiai ir raganos, o jei kas nieko nežinojo, tai tas gyvas an balto svieto būt negalėjo.
Tas pats Skamarakas, tuomsyk Kijeve būdams, matė tokį atsitikimą. O tuomsyk da žalnieriai pas ūkinykus an kvatierų stovėjo. Vienas žalnierius buvo pas vieną, o valgį, būdavo, gauna no kito ūkinyko. Jis kaip nuveidavo pas aną valgyt, jam, būdavo, visko an stalo pridėdavo, o jis negalėdavo valgyt. Ir jis teip sudžiūvo kaip skiedra. Matydama toj gaspadinė, pas katrą jis nakvojo, kad jis teip sudžiūvęs, klausė jo:
– Kas tau yra, kad tu toks sudžiūvęs?
Sako:
– Kad aš nieko negaliu valgyt, nors man ir visko duoda.
Toj jo gaspadinė ir buvo ragana didesnė kaip anoj. Sako jam:
– Tu kaip nuveisi valgyt, tai tu pakišk ranką po stalu – rasi peilį inkištą. Tai tu tą peilį ištrauk, tai tada galėsi valgyt, kad tik tiek tau duos.
Jis nuvėjęs rado tą peilį, kaip jam sakė. Jis tą peilį ištraukęs numetė, ir tada jau jis galėjo valgyt gerai. O kad ne ta žiniūnka, tai jis būtų badu numiręs.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 116-117, Nr. 55
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal