Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3379&FId=5464&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną muzikantą ir velnius]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną muzikantą ir velnius]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėj, kaip da velniai matomai valkiojosi an svieto, teko vienam muzikantui ait pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beaidams suklydo ir nežino, kur jau jam aitie. Suklydęs ne per toli paėjo – sutiko karietą su ponu kokiu ten važuojant. Sako tas pons:
– No čia netoli yra mano dvaras, o pas mane šį vakarą bus didelis balius, o neturu muzikanto. Ar tu negalėtum šį vakarą mum pagrajyt?
Sako muzikantas:
– Dėl ko ne – tai mano darbas ir pelnas.
Sako pons:
– Tai sėsk in karietą – važuosim.
Kaip jis insėdo, jam pasirodė, kad visai netoli. Tuo privažiau dvarą. Kaip tik atvažiavo, da jokių svečių nebuvo. Ale kaip bematant privažiau daugybė karietų su visokiais ponais, poniom ir panaitėm. Ir tuo prasidėjo šokiai. Už kiekvieną šokį vis jam gerai mokėjo sidabriniais rubliais. Ale jis patėmijo, kaip šokantiejiej šokdami iš tokio bliūdelio patepa sau akis. Jis mislia: kam ir kuom jie tepa akis? Jis prisitaikęs ir pasitepė sau vieną akį. Kaip tik patepė, tuo tąj akia pamatė, kad jis ne dvare grajija, ale baloj velnių gužynėj. Sako, sėdi an kupsto vietoj krėslo. Teip jį baimė pajėmė, kad jis negalėjo su tąj akia žiūrėt, sako, iki gaidžių. Potam visi prapuolė, o jis liko sėdėt, iki prašvito, toj akloj baloj. Kada prašvito, pasižiūrė in kišenius – rado kišeniuos baltų beržo žievių. Ir tokioj baloj sėdėjo, kad dieną ledva iš jos iškrapino. Teip toli velnias jį nuvežė, kad jis tris dienas keliau, kol parkeliau namo.
Kitąsyk muzikantai buvo didžiausi girtuokliai. Taigi ir šits kaip tik parėjo, tai tuo – in karčemą pasiskųst savo bėdas. Atėjo netoli karčemos – išgirdo karčemoj didį riksmą. Inėjęs in karčemą, rado kelis vyrus pešantės. Jis terp jų pamatė, kad velnias stovi, vienam kukžda in ausį, kitam mina an kojos – ir teip mušasi kruvini, kad net čerpės skamba. Matydams muzikantas, kad tas velnias tokias baikas dirba, tai jis, pasijėmęs lazdą, kai rėžė velniui per galvą, kad tas dvilinkas išsivertė iš karčemos. Kaip tik to velnio nebuvo, tada tie žmonės tuo į zgadą suėjo.
Kada toliau atėjo tas velnias pas muzikantą ir klausia jo:
– Katrąj tu akia matai mane?
Sako:
– Šitąj, dešne.
Kaip tik teip ištarė, velnias jam išdūręs tą akį, pats prapuolė, ir muzikantas no tosyk jau daugiau velnių nematė.

PATEIKĖJAS: Vincas Savulis

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1906

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 119-120, Nr. 57
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal