Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3380&FId=5466&back=home

PAVADINIMAS: [Ponas ir studentas]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Ponas ir studentas]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk gyveno viens pons dvare, o gret jo dvaro buvo kits apleistas dvaras. Tas pons apėmė aną dvarą. O kaip ten jau visos triobos buvo supuvę, tai tas pons pastatė triobas kitoj vietoj, o pakajai jam labai dabojos pastatyt an tokio dailaus kalnelio, ir ten pabudavojo labai puikius namus. (O an to kalnelio kada karių mete buvo užmušti lavonai palaidoti, o apė tai jau nieks nežinojo.) Kada tuos namus jau pabaigė, tie ponai susikraustė in naujus pakajus gyventie. Kaip tik susikraustė, teip ir pradėjo baldytis, kad ten nieks negalėjo nakvotie – tuo tie ponai turėjo važuot in seną vietą sau nakvotie, o dieną sugrįždavo ir gyvendavo iki vakarui.
Vieną sykį studentas, pabaigęs savo mokslą, pajėmė sau pundą knygų, sumislio da ait svieto vandravot. Išėjo ir jau gana toli perkeliavęs pataikė ateit in tą dvarą, o tai jau buvo prie vakaro. Prašo jis in nakvynę, o tie ponai jau rengiasi išvažuot. Sako:
– Mes tave labai priimtume pernakvot, ale mes ir patys negalim čia tuose namuose nakvotie, turim keliautie toliau.
O tas studentas sako:
– O kas čia naktį darosi?
Ponai jam sako:
– Čia vaidinasi, ir negalima čia niekam naktį būtie tuose namuose.
Sako tas keleivis:
– Na, aš mėgysu čia nakvotie.
– Gali, – sako tas pons, – bile tu nebijai.
Tie ponai sau išvažiau, o jis, nuvėjęs in pakajus, vakare užsidegė žvakę, sėdo prie stalo ir skaito sau knygas. Kaip tik gerai sutemė, tuojau atsidarė iš sklepo durys ir priėjo pilnas pakajus ginkluotų kereivių. Ir pradėjo terp savęs kovotie, barškytis ir rėkaut. O jis sėdi kitam pakajuj ir skaito knygas ir sėdi in pusę apmiręs, o tie mušasi kapojasi, kad net kardai skamba ir blizga, o jam nieko nedaro. Pasivaidijo iki gaidžių ir jau pradėjo ait jie sau, ale jis atsidrąsinęs jų klausia – sako:
– Kas jūs per vieni – pasakykit man. Ir ko jūs čia reikalaujat?
Sako:
– Mes esam kereiviai, senovėj užmušti ir čion palaidoti, tai mes čia pakūtavojam. Kaip čia nebuvo tų namų, mes čia vaikščiojom, o kaip pastatė namus, tai dabar mes čia tuose namuose pakūtavojam. Ir kad už mus padarytų aukas, pašventintų tuos namus, tai jau mes būtume laimingi ir daugiau jau čia nesivaidintume.
Ir nuvė visi in sklepą.
Anryt parvažiau ponai – pamatė jį gyvą ir sveiką. Klausia jo, kas tai atsitiko. Studentas tai viską išpasakojo. Tada tas pons padarė didelį atminimą už táis dūšias, namus pašventino, ir jau daugiau jie nesivaidino. O už tą geradėjystę tą studentą apženijo su savo dukteria, ir paliko ten ponaut tame dvare.

PATEIKĖJAS: Jankus

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 120-121, Nr. 58
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal