Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3382&FId=5470&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieno karaliaus pačią ir jenarolą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieno karaliaus pačią ir jenarolą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Vienas karalaitis apsiženijo labai gražią pačią. Jiedu, didiai meiliai begyvendami, sulaukė sūnų. Ale tuo po tam benkietui šaukia jį kits karalius an vainos. Tą vainą išdavė ans an trijų metų. Kada karalius keliau in vainą, paliko vieną iš savo jenarolų valdytoju žemės ir viso jo dvaro. Po iškeliavimui karaliaus ir po tų liūdnų jų atsiskirtuvių karalienė liepė visus aplinkinius kaimiečius sukviest ir padarė jiems benkietą ir liepė melstie, kad karaliui nusiduotų gerai vainoje. Kada tai viskas praėjo, tas jenarolas, priaidams prie karalienės, pradėjo meiliai jai kalbėtie. Bet karalienė jį už tai sugėdino ir sako:
– Tu žiūrėk, pakol karalius sugrįš iš vainos, kad tu niekad in mano pakajus neateitum.
Tas jenarolas užsirūstino an jos – mislia sau: „Kaip man bus, kap sugrįš karalius, o kad ji jam pasakys?“ Jis ėmė parašė karaliui, kad ¬„tavo pati tik baliavoja ir laikosi su dvariškiais“. Karalius jam atrašė: „Tegul būna tas visas reikalas, pakol aš sugrįšu“. Toliau vėl jis jam parašė, kad „tavo pati, nesulaukdama tavęs, gyvena su tokiu ir tokiu kupčium ir nori už jo tekėtie, nes jau ir balių rengia“. Karalius pamislio, kad tai teisybė, – liepė ją paimt nuvest in girią ir užšaut. Gavęs tokį paliepimą karaliaus, liepė budeliam ją su vaiku nuvežt in girią ir nušaut, o išlupus abiem akis parneštie jam. Ji kaipo visiem buvo gera karalienė, tie budeliai su ašaromis ją veda sušaudyt. O kad atėjo pas girią, apsistojo, o karalienė jiems sako:
– Kur jūs mane norit vestie?
Sako:
– Turim paliepimą no jenarolo, kad tave, karaliene, ir sūnų tavo peršaut. O užšautiem liepė abiem akis išluptie ir parnešt jam.
Sako karalienė:
– Jūs žinot, kad aš nieko nekalta, o tas kūdikėlis – irgi. Ką jūs naudosit, ką jūs mum nekaltiem gyvastį atimsit?.. Geriau palikit mudu gyvu – aš daugiau nesirodysu ir jum bėdos nepadarysu.
– Kad ir jau paliktume – mum tavęs gaila, ale kur mes galim gautie akis jenarolui parneštie?
O karalienė sako:
– Štai čia bėga du šunes: viens mažas, kits didelis. Juos nušaukit, akis išlupkit ir parneškit jam, kad jis jų teip labai nori.
Tie paklausė, šunelius užšovė, išlupo akis ir parnešė namo. Duoda jam akis, o tas jenarolas visas persigandę sako:
– Aikit jūs staugdami žeme su tom akimi...
O toj karalienė nuvėjo in girią, rado storą medį išpuvusiu šonu – ten, būdavo, prisirinkus vuogų ineidavo pasislėpt no blogų orų.
Ne po ilgam vaikščiojo vartas girios po girią – pamatė moterišką su kūdikiu vaikščiojant po girią. Jis ait prie jos. O ta karalienė pamatė, kad su muškieta, – mislio, kad jau ją ateina vėl nušaut, tai ji no jo bėgt! O tas vartas ėmė kalbyt:
– Palauk, nebėk. Kas tu per viena, kad čia vaikščioji? Aš esiu vartas girios tos.
Tai karalienė, pajautus, kad tai vartas, apsistojo. Atėjęs vartas klausia:
– Kas tu per viena?
Ji jam išpasakojo, o tas vartas sako:
– Na, tai aime pas mane.
Sako:
– Aš gana aičia, ale kad jeigu dažinotų tas jenarolas, tai bus visiem bėda.
Sako vartas:
– Aime pas mane, o jau nieks nežinos.
Paklausė karalienė, nuvėjo in namus varto. Pas tą vartą ji gyveno daugiau kaip metus, kol karalius, pabaigęs vainą, sugrįžo namo. Kada karalius sugrįžo prie namų, žmonės patikę karaliui pasakė, kad jenarolas nekaltai nužudė karalienę. Tas karalius kaip tik sugrįžo, tuo tą jenarolą pasodino in kalinį, o tik klausinėjo tų kotų, kad jis galėtų dažinotie, kur jai smertį padarė. O tie kotai iš baimės pasislėpė. Tada tas vartas, dagirdęs, kad jau karalius parkeliau, jis davė žinią karaliui, kad, sako, „aš radau girioj moteriškę su vaiku, prašau pažiūrėt, mažu karalienė jūsų“. Tas karalius su dideliu džiaugsmu tuo nukeliau tenai, o kad atrado ir pažino, kad tai jo karalienė, su didele iškilme pargabeno in savo dvarą. O koks ten buvo balius, kokios linksmybės! An pabaigos to baliaus tą jenarolą išvedė iš kalinio, pririšo prie dyko arklio vuodegos, o anas, bėgiodams po laukus, uždaužė. O tam vartui dovanojo didžius turtus, ir tuos kotus gerai apdovanojo, kurie jai smertį nedarė.

PATEIKĖJAS: Jankauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 124-126, Nr. 60
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal