Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3384&FId=5474&back=home

PAVADINIMAS: [Apie pono sūnų ir varlę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie pono sūnų ir varlę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk kažin kur tai gyveno vienas ponas su pačia, turėjo vieną sūnų. Kada tas jau sūnus užaugo, o tas pons paseno, priešsmert tas tėvas sako savo sūnui:
– Aš tau palieku, vaikeli, šitą obuolį. O kad norėsi tu vestie, tai tu pajimk tą obuolį. Kad patiksi mergų, mesk tą obuolį. Katra pajims, tai toj bus tavo pati.
Tep tas tėvas kaip jau numirė, sūnus sumislio vestie. Ale pildo įsakymą tėvo. Pajėmė tą obuolį ir aina mergos ieškot. Patiko an kelio mergų pulką. Metė tą obuolį – o kur buvus nebuvus varlė sugriebė obuolį ir tupi an jo. Nusidyvijo tos mergos, o jis persigandęs nežino, nė ką daryt. Ale, pildydams įsakymą tėvo, paėmė tą varlę ir parsinešė namo sau už pačią. Davė pasiūt mažą paduškaitę, pametė an grindų ir ją ten patupdė. Sykiais verkia ir dūsauja, žiūrėdams an savo pačios. Jam su tąj pačia labai sekasi ir laukuose, ir namuose – pilni kluonai, pilni tvartai. Tik tiek jam neramu, kad jis netur svietiškos pačios.
Jis kaipo labai turtingas buvo, visoki ponai jį prašinėjo an balių. Sykį reik važuot an baliaus – sako: „Visi važuoja su pačiom, o aš vis tik vienas“. Žiūrėdams an tos varlės, verkia. O toj varlė prakalbėjo – sako:
– Neverk, galėsim važuot abudu.
Tuo strakt toj varlė an lovos, savo skūrą nusikratė – stojo neišpasakyto gražumo pana. Susėdę nuvažiau an baliaus. Kokią jis ten turėjo linksmybę su tąj savo pana! O kad sugrįžo atgal, jau buvo tarnas pečių pakūręs. Jis pamatė, kad jau pečius kūrinasi, – an giliukio sugriebęs tą skūrą ir – in ugnį.
Tai panai jau atėjo laiks lįst in varlės skūrą – jau skūra ugny.
– Dabar, – sako, – jau aš baigiau pakūtavot. Aš esiu karaliaus duktė. Mane mažą motina prakeikė an dvidešimts metų, ir jau baigiau paskutinį metą. O dabar aš prakeikta ir tu. Lik sveiks, jau daugiau mudu nepasimatysim.
Pavirto in varlę ir iššoko laukan. O jis iš to didelio gailesčio ūmai numirė.

PATEIKĖJAS: Jankus

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 128-129, Nr. 62
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal