Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3386&FId=5478&back=home

PAVADINIMAS: [Apie neturtingą žmogų ir jo dalį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie neturtingą žmogų ir jo dalį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo vienas turtingas ūkinykas. Jis su savo pačia sulaukė sūnų. Žinoma, kaip toks dideliai turtingas, padarė didelį balių, suprašė visą sodžių. O, žinoma, žmonės, pas tokį bagočių aidami, nešės gerai prinoskų: o tai duonos, mėsos po kumpį, kas visą aviną, kits pora žąsų ir po gerą bonką arielkos.
Šalia to turtingojo gyveno vienas žmogus dideliai vargingai. Jau tas turtingasis tą vargdienį an baliaus neprašė, ale sumislijęs dėl išjuokimo sako:
– Aikit ir susiedą paprašyt – žiūrėsim, ką anas prinoskų atvilks.
O tas vargdienis, ką jis neš tų prinoskų... Liepė bobai nušutyt bliūdelį pupų. Sako:
– Teip negražu aitie. – O daugiau pas jį nieko nebuvo.
Atėjo tas neturtingasis an baliaus – padavė prinoskų tą bliūdelį pupų. O tas bagočius, norėdams sugėdyt, sako:
– Aik tu in peklą prie velnio su savo pupom.
O anas žmogus sako:
– Ale kur aš ją galiu rastie?
Sako:
– Aik in rytus, tai ten šneka, kad pekla tam kampe.
Ir atsitraukė no to žmogaus. O tas žmogus sugėdytas aina verkdams namo. Kitą dieną sako pačiai:
– Jau vargų nepanešu – aisu in peklą, mažu tik bus geriau.
Atsisveikino pačią, pamierkavojo in kampą rytų ir iškeliau. Ėjo vieną dieną, kitą, trečią dieną inėjo in didelę girią. Beaidams tąj giria, patiko tokį senuką. Klausia senukas:
– Kur tu keliauji, vaikeli?
Sako:
– Tėvuli, ainu in peklą: jau aš an svieto negaliu vargų pakeltie.
Sako tas senuks:
– Geriau neik: pekloj nė vienam nėr gerai. Še, aš tau duosu dvi giles (jos an aržuolų auga), jáis parnešęs, vieną inmesk in vieną aruodėlį, o kitą – in kitą.
Padėkavojo žmogus senukui už jo dovanas ir grįžo namo. O tas senuks tai buvo jo dalis. O kad parėjo namo, táis giles inmetė vieną in vieną aruodą, kitą – in kitą. An rytojaus žmogelis aina pažiūrėt, kas iš tų gilių išdygo. O kad atėjęs in klėtį, žiūri, kad tie pilni pinigų: vienam aruode raudoniejai, o kitam – sidabriniai. O jau tas žmogus kitokią mierą neturėjo, kaip tik gorčių. Sako: „Kada su gorčium galiu permieruot tiek pinigų...“ Sako dukteriai:
– Aik tu pas tą bagočių, paskolyk puskartę.
Nuvėjo duktė pas tą bagočių, sako:
– Paskolykit puskartę.
– O ką mieruosi?
Sako:
– Pinigus.
Ale tas bagočius netiki, sako: „Kažin kam jam prireikė tos puskartės? Mažu kur gau biskį grūdų...“
Parnešė puskartę. O kad permierau tuos pinigus, buvo daugiau kaip dvidešimts karčių. O kad jau atliko puskartė, tas žmogus už lanko prikaišio raudonųjų ir liepė nunešt. O kad nunešė, tas bagočius pažiūrė, kad už lanko užkaišiota raudonųjų, – klausia dukters, kur jis gau pinigų. Sako:
– Iš peklos parsigabeno.
Tą bagočių apėmė rūstybė. Sako: „Kad jis galė gautie tiek pinigų, aisu aš, tai aš da daugiau parsigabęsu“. Ir tuojau iškeliau. Nukeliavęs in tą girią, patiko tokį senuką. Klausė tas senuks jo:
– Kur tu keliauji čia per táis girias?
O jis jam sako:
– Kas tau galvoj, kur aš ainu!..
Ir nuvė pats nežinodams kur. Ir daugiau jau negrįžo. Turbūt kur velniai jį užsmaugė. Toj duktė apsivedė su to bagočiaus sūnum, ir dailiai, turtingai gyveno.

PATEIKĖJAS: Jankus

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 130-131, Nr. 64
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal