Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3399&FId=5505&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vieną daktarą ir velnią]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vieną daktarą ir velnią]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk buvo toks daktaras. Jam toj daktarysta nekaip vedėsi, tai jis pradėjo visokias juodknyges skaitytie, ieškot raganystų, kad jis būtų bagotas. Jis jau daskaitė, kad tur ait an grįžkelės, nakčia apsirėžt apė save ratą ir sėdėt. Jis kaip jau pamokyts buvo, tai jis pirma an grįžkelės inkasė stulpą, kad būtų už ko jam prisilaikytie, apsirėžė apė save ratą ir aplink pridirbo kryžiukų ir pats atsisėdo tame rate. Kaip tik gerai sutemė, pamatė – atlėkė ketvertu arklių vežimas su šienu ir tiesiog an jo. Ale jis nenusigando, iš to rato nebėgo – prapuolė viskas. Po valandai atvažiau karieta ketvertu juodžių – vėl tiesiog an jo. Jis nenusigando, nebėgo – ir vėl viskas išnyko. Toliau užėjo tokia vėtra – kad ne tas stulpas, tai jau jį būtų išnešę. Potam viskas aptyko. Ne po ilgam atėjo pas jį toks ponaitis ir klausia jo:
– Ko tu nori?
O tas daktaras sako:
– Aš norėčia, kad būčia bagots, turėčia pačią, lekojų ir kad aš galėčia daryt, ką aš noru, o po dvidešimts metų galėsu būtie tavo.
Tas ponaitis sako:
– Gerai. Aš čia neturu tų knygų, kur tau reiks pasirašytie. Pakol aš atnešu, tai jau bus vėlu. Tai rytoj vakare aš atnešu knygas – galėsi pasirašyt savo krauju.
Tas daktaras parėjo namo. Kitą vakarą atnešė velnias knygas, per duris inmetė jam in stubą, sako:
– Pasirašyk krauju, tai tau viskas stosis.
Jis tuo pirštą insipjovė, patepė krauju ir padavė tam velniui. Ir teip tuo jam stojo pati, lekojus ir visko, ko tik jis norėjo. Per tuos dvidešimts metų lėbavo ir visaip darė, kad net ir padangėm važinėdavo, su tąj savo pačia sulaukė vieną vaiką. O kada jau atėjo paskutinė diena, su ponais gėrė per dieną ir jiem pasakojo, kad jau jam paskutinė diena gyvęt an svieto. Sako:
– Jau mane vakare pajims velniai.
O kad atėjo vakaras, pakilo vėtra – rodos, kad karieta atvažiau su šturmais. Tuo jį pagriebė. Tol daužė jį in sienas, kol neužmušė. Jį teip trankė, kad jo dančiai, iššokę po vieną, net in sieną sulindo. O kūną jo išnešė laukan ir pametė an mėšlyno. Tie ponai, draugai jo gėrimo, parpuolę an žemės, drebėjo iš baimės. Prapuolė tuomsyk ir toj pati jo su vaiku, ir tas lekojus.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1904

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 138-139, Nr. 77
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal