Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3404&FId=5515&back=home

PAVADINIMAS: [Apie žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie žmogų su pačia ir dukterį Alenėlę]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo gyveno žmogus su pačia. Gyveno jiedu meilėje ir geram dastotke, ir viskas buvo jiem gerai, tik tiek jiem buvo bloga, kad jie neturėjo vaikų. Kada prisiartino žiema, užpuolė sniegas, tuo vaikai ėmė iš sniego bobas lipyt. Tas žmogus su pačia žiūrėjo žiūrėjo in vaikų darbą ir sako:
– N’o mažu ir mudu nusilipytume kokį vaiką iš sniego, kad jau prigulintį Dievas neduoda?..
Tuojau nuvėjo in daržą, pradėjo lipyt iš sniego lėlę. Nulipino kaip reik lėlę – su rankom, kojom, galva, an galvos palipino ausis, padarė duobutes akim, ale an pabaigos liko prarėžt rėžiuką lūpom. Ale kaip tik prarėžė rėžiuką lūpom, teip tuo pradėjo ait iš burnos šiltas kvapas, tuo pradėjo akimis žiūrėt ir visa krutėt – stojo gyva. Tuo tie žmones ėmė iš džiaugsmo apsikabinę bučiuot. Ir praminė ją Alena. No tosyk pas tuos žmones stojo džiaugsmas ir linksmybė. Ko tolyn Alena augo, to vis išmintingesnė ir geresnė, kad tie tėvai negalėjo atsigėrėtie. Ir teip, kad ji per žiemą užaugo kaip reik merga.
Kada jau užstojo pavasaris, susirinkę mergos šoka, dainuoja, tik viena Alena liūdna. Sako tėvai:
– Mažu tave kokia boba apraganavo, kad tu tokia liūdna?
– Aš sveika, mane nieks neraganavo.
Ko labyn pavasaris šiltesnis, to ji liūdnesnė. Jau pradėjo kavotis no saulės.
Atėjo Joninių diena. Susirinko mergos, išsivadino – atėjo ir Alena. Ir išėjo in girią. Pradėjo šokt, dainuot. Užpuolė jas ten ir naktis. Jos susikūrė ugnį, o dainuodamos – po vieną šokt per ugnį. Visos peršoko. Kaip tik atėjo kaleina Alenai šoktie, tai per ugnį kaip tik peršoko, teip ir prapuolė. Mergos sušoko visos ieškot – jau Alenos nėra. Visą naktį ieško ir nerado. An rytojaus tie tėvai ir tos mergos visur išieškojo – ir nėr po šiai dienai.
O ta snieginė merga, kaip prašilo pavasaris, jau ką tik dasilaikė, o kaip per ugnį peršoko, tai ir visai pasileido. Sulaukus žiemos, jie ir vėl lipino, ale daugiau jau jiem nepasisekė.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 142-143, Nr. 82
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal