Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3409&FId=5525&back=home

PAVADINIMAS: [Apie šunį ir genį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie šunį ir genį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo diedas su boba, turėjo jiedu šunį ir daugiau nieko. Tas šuo, būdavo, medžioja, jam mėsą velka, ir tie seniai teip mito. Kada jau tas šuo paseno, sako boba diedui:
– Jau tas šuo niekam nevertas, jau mėsos neparneša – išvesk tu jį in laukus, ir tegu aina, kur jį akys neš.
Tas diedas teip ir padarė.
Bėga šuo, pats nežinodams, kur senatvėj maisto gautie. Patiko genį. Sako genys:
– Kur, šunie, bėgi?
Šuo jam papasakojo, kaip su juom stojo. Genys sako:
– Aikšę su manim in girią, tai tu pasaugosi vaikus, o aš lėksu tau maisto ieškot.
Nuvėjo in girią. Aržuole buvo skylė, toj skylėj – genio vaikai.
– Tai tu čia patupėk, o aš lėksu maisto ieškot.
Genys nulėkė in sodžių, o kad sugrįžo, sako šuniui:
– Bėk su manim in sodžių: ten yra veseilia, tai aš tau duosu maisto.
Nuvėjo jiedu in tą veseilią. Tuo tas genys, kaip buvo durys atdaros, inlėkė in stubą ir atsitūpė an stalo. Tuo kas mėsos šmotu metė in genį, kas – duonos, kad pataikyt užmušt, bet nė viens nepataikė geniui, tik mėsą ir duoną numėtė no stalo. O tas šuo gerai priėdė. Klausia genys:
– O ką, ar jau gerai sotus?
– Sotus, ale noru labai gert.
– Palauk, – sako genys, – žmogus anoj stuboj alų [pila] in bonkas, tai aš tau duosu atsigert.
Tuo genys inlėkė per langą, sėdo an bačkos ir ėmė dugne skylę kirst. Pamatė žmogus, kad genys nor jam alų paleistie, – metė in genį su tuom pagaliu, kur kamščius užkala. Geniui nepataikė, o tas pagalys kažin kur nusirito. Tas žmogus kol tą pagalį susiieškojo, alus per viršų prabėgo an žemės – tas šuo prigėrė gana. Toliau klausė jo genys:
– O ką, ar jau sotus?
– Sotus jau visko. Ale da norėčia gerai pasijuokt.
Sako genys:
– Aime su manim, tai pasijuoksi.
Aina jiedu keliu, patiko puodžių važuojant. Genys tuo tūpė an vežimo ir ėmė barškyt po puodus snapu. Puodžius jam – kuolu. Tas genys – in kitą daiktą, tas – vėl kuolu. Tas genys vis tupinėjo, o tas vis mušė, o vis ne in genį, ale in puodus. Tas genys šokinėjo po vežimą, o tas puodžius perpykęs kaip ėmė genį mušt – geniui nepataikė, tik puodus kuolu sudaužė. O tas šuo iš juoko net raičiojosi po žemę. Prisijuokė gana iš puodžiaus.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 148-149, Nr. 85
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal