Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3411&FId=5529&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliaus dukterį ir žaltį]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliaus dukterį ir žaltį]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Anuose senuose amžiuose netoli Kijevo atsirado žaltys. Daug žmonių nunešė jis iš Kijevo in savo urvą ir suvėsdavo. Ale sykį pagau karaliaus dukterį ir tą nunešė in savo urvą. Ale tą neėdė, tik drūčiai uždarė savo urve. Su pana nubėgo ir mažas šuniuks. Tai, būdavo, toj pana parašo gromatą, pririša tam šuniukui po kaklu, ir tas nunešdavo pas tėvą karalių ir atrašą no tėvo atneša jai.
Sykį rašo tėvas: „Pasiklausk tu no žalčio, kas yr už jį drūtesnis“. Sako žaltys:
– Yra an svieto viens už mane drūtesnis Kijeve – kažemėkas, tai tas galėtų mane užmušt.
Kaip tas žaltys išlėkė, toj karaliūnaitė tuo parašė pas tėvus gromatą, kad Kijeve yra kažemėkas, drūtesnis už jį. Parišo šuniukui po kaklu, prikabino, ir nunešė karaliui. Karalius tuo suieškojo kažemėką ir pats su karaliene nuvažiau pas kažemėką prašyt jo, kad išgelbėtų jo dukterį iš sunkios nevalės. Kažemėkas niekad nematęs karaliaus – jis persigando, jis ėmė visas drebėt, o kaip laikėsi rankose dvylika jaučių skūrų – visas iš piktumo perplėšė pusiau, – o jis buvo garborius, tuomsyk jis jáis taisė merkt in kubilą. O kada jis skūras sudraskė, tai stojosi jam daug utrotos, tai an galo visai perpyko an karaliaus, ir kiek nepriprašė karalius su karaliene, ir nėjo išgelbėt. Ką karaliui daryt? Surinko penkis tūkstančius siratų mergaičių, kurių tėvus nunešė žaltys, ir liepė visom ait sykiu prašyt kažemėko, kad tą smaką užmuštų. Pasigailėjo kažemėkas ašarų tų mergaičių ir nuvė žaltį mušt. Atėjo pas jo urvą – žaltys drūčiai užsidaręs, medžiais apsikrovęs. Sako kažemėkas:
– Geriau, žalty, išeik an čysto lauko, ba aš tuo tavo urvą suardau!
Ir pradė medžius mėtyt. Mato žaltys, kad jau jam pasislėptie no kažemėko nėra kur, – išėjo an lauko, ir pradėjo muštis. Ilgai jie ten ar trumpai mušės – jau kažemėkas parmušė žaltį an žemės ir norėjo užmušt. Mato žaltys, kad jau bėda, – pradėjo prašytis:
– Kažemėke, nemušk mane įsmert. Už mus drūtesnių an svieto nėr. Pasidalysim svietą pusiau. Tu galėsi valdyt pusę, aš – kitą.
– Gerai, – atsakė kažemėkas. – Tai mes turim padaryt ažią per svietą, kad kada terp mūs nebūtų pykesties.
Paleido žaltį. Padirbo žagrę no trijų tūkstančių pūdų, pakinkė žaltį ir ėmė varyt vagą. Vaga ėmė gylio tris sieksnius, o pločio – penkis. Ir kaip pradėjo no Kijevo varyt vagą, nuvarė iki Juodųjų marių.
– Dabar, – sako kažemėkas, – žemę atsidalinom – dabar turim pasidalyt marias, kad nebūtų toliau terp mūs piktumo.
Ėmė dalyt marias. Kažemėkas inginė žaltį in Juodaisias marias ir prigirdė. Atlikęs kažemėkas savo darbą sugrįžo pas tą karaliūnaitę. Ją nugabeno karaliui, o no karaliaus tiek gau dovanų, kad, sugrįžus in Kijevą, nereikėjo daugiau jau skūrų raugyt. Toj dauba, kurią išarė kažemėkas, da ir po šiai dienai matyt. Žmonės aplink aria, o ją laiko atminčiai ir vadina Vaga Kažemėko.

PATEIKĖJAS: Selvistras Krantauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 156-157, Nr. 87

Spausdinti

Atgal