Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3417&FId=5541&back=home

PAVADINIMAS: [Apie du brolius gudrius ir vieną kvailą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie du brolius gudrius ir vieną kvailą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo vienas žmogus. Turėjo jis tris sūnus: du buvo gudriu, o vieną vadino Jonu kvailiu. Tas tėvas pasėjo kviečių. Tie kviečiai išaugo labai puikūs. Ale pradėjo tuos kviečius naktį kas braidžiot ir ėst. Pamatė tėvas, kad išėsti kviečiai, – sako vaikam:
– Vaikai, turit ait po vieną kasnakt vaktuot o pagaut man vagį.
Sulaukė vakaro – nuvėjo vienas sūnus vaktuot. Nuvėjęs atsigulė ir užmigo. Pabudęs žiūri – kviečiai nuvėsti, o nežino kas. Kitąnakt ir kits teip padarė. Trečią naktį siunčia tą kvailį. Tėvas sako:
– Aik tu, mažu tu pagausi.
Tas kvailys intaisė tokią kilpą, pajėmė gerą lazdą, šmotą duonos ir nuvė in pagirį pas kviečius. Atsisėdo, ėda duoną ir laukia vagies. Kada jau sulaukė pusiaunakčio, išbėgo iš girios arklys: viens plaukas aukso, kits – sidabro, bėga – žemė dreba, iš ausų dūmai stulpais verčias, iš šnirpšlių garas aina, iš gerklės – liepsna, atbėgęs ir ėda kviečius. Tas kvailys per kviečius pilvu prislinko prie to arklio, tą kilpą užmetė an kaklo, ėmė smaugt. Ir tuo pats užsisėdo. Tas arklys iš visų pajėgų ėmė šokt, kad jį numest, ale bet nieko neveikė. O an galo prašnekė, sako:
– Jonai, paleisk tu mane – aš daugiau neėsu tavo kviečių.
O Jonas sako:
– Paleist tai netrukt, ale kur aš tave paleidęs rasu?
Sako arklys:
– Ateisi in pagirį, švilptersi, tai aš pas tave būsu.
Jonas, da valandą pamislijęs, paleido arklį. Tas arklys nubėgo in girią. O Jonas parėjęs pasakė, kad jau daugiau kviečių neės:
– Jau aš pagavau vagį.
Tie jo broliai iš jo pasijuokė, kiek tik norėjo, ir sako:
– Mes nepagavom, o toks durnius pagaus...
Ale už kelių dienų išdavė karalius įsakymą, kad susirinktų visi galiūnai, ponai, bajorai, kupčiai ir miesčionys, an galo visi prasti žmonės, kad susirinkt pas karalių an seimo an trijų dienų ir imt su savim geriausius arklius. Kas an savo arklio pas karaliūnaitę an penkto gyvenimo užšoks o no karaliūnaitės piršto žiedą numaus, tai tas bus karaliaus žentas. Susirinko visokios kilmės žmonės. Joja ir to kvailio broliai – kad ne patiem padaryt, tai nors kitų pažiūrėt. Prašos ir tas kvailys sykiu.
– Kur tu, kvaily, ar žmonių gąsdyt?.. Sėdėk an pečiaus ir barstyk pelenus...
Broliai išjo, o tas durnius nuvėjo in girią, švilpterė, šūkterė – tuo tas arklys stojo prieš jį. Sako arklys:
– Lįsk mā in tiesiąją ausį, o per kairę išlįsk.
Jonas taip padaręs stojo tokiu ricielium, kad nė apmislyt, nė apsakyt, nė pasakoj apipasakot. Tuo sėdo Jonas an to arklio ir nulėkė. Atjojo an pleciaus prieš dvarą karaliaus, žiūri – žmonių susirinkę pulkai, o karaliūnaitė sėdi penktam gyvenime po langu, an piršto žiedas ir čienios an jo nėr. Niekas šokt ir nemislia, bo kožnam gaila sprandą nusilaužt. Atjojęs Jonas suspaudė savo arklį pentinais – tas jo arklys iššoko iki trečiam gyvenimui, nusileido žemyn, mosterė šilkų skepeta, ir tiek jį matė, o susirinkimas dideliai nusidyvijo. Nujojo in pagirį, per kairę inlindo, per tiesią ausį išlindo ir stojo vėl Jonas kvailys. Tą arklį paleido, o pats prisirinko musiomirių grybų, parnešęs duoda bobom:
– Na, – sako, – grybų parnešiau.
Tos pamatė, kad musiomiriai, – sako:
– Čia grybai tik tau valgyt.
Nusijuokė iš jų Jonas ir užlipo an pečiaus.
Sugrįžo anie sūnūs, pasakojo tėvui, kad ten buvo, o Jonas an pečiaus juokiasi iš jų.
Anryt vėl broliai išjo pas karalių an seimo, o Jonas pasijėmė kašę, išė in girią grybaut. Girioj trissyk švilpterė – atbėga arklys: žemė dreba, iš ausų dūmai stulpais veržiasi, iš šnirpšlių garai aina, iš gerklės – liepsna, atbėgęs stojo prieš Joną. O Jonas tuo apsirėdė, sėdo ir išjo. Atjojo an pleciaus – žmonių da daugiau čia, visi gėrisi karalaite, o šokt nė viens nemislia. Atjojęs Jonas suspaudė pentinais arklį – arklys iššoko iki keturių gyvenimų, nušoko atgal, mosterė šilkine skepetaite broliams, kad prasitrauktų, ir kaip nulėkė, teip nulėkė.
Parjojo broliai, pasakoja tėvui, o Jonas, gulėdams an pečiaus, juokiasi iš jų.
Trečią dieną išjo broliai, o Jonas, atjojęs an pleciaus, suspaudė arklį pentinais, o da ir užgau, – arklys perpykęs kaip šoko, dašoko iki panai. Jonas paną pabučiau in cukrines lūpas, numovė no piršto brangų žiedą ir – atgal. O karalius su karaliene suriko:
– Laikykit jį, laikykit!
O jį tiek tik ir matė. Atjojęs arklį paleido, pririnko kašę grybų, apsisuko tą ranką su tuom žiedu autu ir parė namo. Bobos klausia:
– O kas tau rankai?
Sako:
– Grybus rinkdams persidrėskiau.
Ir, užlipęs an pečiaus, atsigulė. Parėjo broliai, pasakoja tėvui, kaip kas buvo. O Jonui užė noras pasidžiaugt su žiedu. Kaip tik atvynio tą autą, teip ir nušvito stuba. Sako broliai:
– Ką tu, kvaily, ten su ugnia – da stubą uždegsi!
Už pora dienų paliepė karalius, kad susirinktų visi vyrai, kiek yr karalystėj, an baliaus, o kad katras atsivožytų likt namie, tai tam galvą nukirst. Nėr ką daryt – nuvėjo ir tas senis su savo sūnais an baliaus. Susodino visus, gėrė valgė, o an pabaigos baliaus dalino karalaitė visiem midų. O kad atėjo ties Jonu kvailiu, sako karalaitė:
– Ale tu su kokiu purvinu autu susisukęs ranką ir da norėtum no manęs midaus gautie!.. Numesk tą autą!
O kad nusisuko tą autą, žiūri karalaitė, kad an jo piršto jos žiedas. Tuo ji pajėmė jį už rankos, nuvedė pas karalių. Jį tuo išprausė, aprengė karališkais rūbais. O kaip pas karalius viskas graitai aina, tuo padarė veseilią. O kad reikė važuot in šliūbą, Jonas išėjęs švilpterė – tuo stojo pas jį tas arklys. Jonas sėdos, nujo in bažnyčią. O kad po šliūbui sugrįžo, koks ten buvo balius, kokia linksmybė! Ir aš ten buvau, gėriau valgiau, burnoj nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. O, žinoma, pas karalių per tokį balių ėmė iš armotų šaudyt. O aš buvau apsigėręs, gulėjau pakulose. Tai mane girtą sugriebė su pakulom, inkišo in armotą, tai kaip šovė, tai atšovė mane net in Ožkabalius, kur ir šiądien gyvenu.

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 161-164, Nr. 92
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

Spausdinti

Atgal