Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3515&FId=5655&back=home

PAVADINIMAS: [Apie velnio apsėstą paną ir senuką]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie velnio apsėstą paną ir senuką]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk viename dvare gyveno ponas. Jis turėjo tik vieną dukterį. Kada tas tėvas numirė, liko toj pana viena valdytoja viso dvaro. Toj pana labai graži buvo, ale kaip ji nė šiokia, nė tokia buvo, tai prie jos velnias pristojo. Tos buvo dailus ir turtingas dvaras, tai pas ją ėmė važuot jaunikiai, o, būdavo, koks jaunikis atvažuoja, tai ji, būdavo, velniška galybe vis nusmaugia. Dagirdo apė tokias jos baikas – jau pas ją nieks nėjo.
Ale sykį sumislio vienas dievobaimingas jaunikaitis – sako: „Važuosu aš pas tą paną“. Važuodams patiko kokį senuką. Sako tas senuks:
– Jei nori pas tą paną važuot, tai imk mane už piršlį, o kitaip tai bus bloga.
Tas tuo pasisodino tą senuką, ir nuvažiau. Sako:
– Kaip tu nuveisi pas tą paną, tai vakare ji tave norės paguldyt in lovą, tai su sakyk, kad tu aisi arklių pažiūrėt, ir ateik pas mane.
O kad jau jie nuvažiavo, ten jį prijėmė kaip jaunikį. O vakare jau jam liepia ait in lovą pasilsėt. O jis sako:
– Aš da aisu arklių pažiūrėt, o paskui gulsim.
Jis nuvėjo pas tą senuką. Tas senuks pasivertė in tokį jau kaip tas ir atėjo pas ją. Tai tuo pana liepė jam gult in lovą. Jis atsigulė, o toj pana, atsigulus pas jį, uždėjo an jo ranką ir klausia:
– O ką, ar sunki mano ranka?
Sako:
– Tavo ranką tiek jaučiu, kaip musė an manę tupėtų.
Toliau uždėjo koją ir vėl klausia:
– O ką, ar mano koja sunki?
Sako:
– Teip sunki kaip plunksna.
Toj pana užsidegė rūstybe – visa gulė ir ėmė smaugt teip kaip anuos. Tas senuks kaip ją pajėmė už plaukų – tol mušė, kol iš jos velnias pabėgo. Tada tas senuks atėjo pas tą jaunikaitį:
– Dabar gali ją vestie: aš jau iš jos velnią išginiau.
Tada tas vaikins, su jąj apsivedęs, dailiai kelis metus gyveno. Paskui jau prie jos pristojo tas pats velnias. Pradėjo jau jo ji nekęst, mušt jį, o an galo jį išvarė ganyt gyvulių. Mato tas senuks, kad jau jam blogai, – atėjo jis vėl pas jį. O tas senuks tai buvo koks šventasis. Tas senuks už jį parginė gyvulius an dvaro – ėmė tuos gyvulius mušt, nė šen, nė ten varinėt. Toj ponia pamačius atbėgus pagriebė jį mušt. Tas senuks kaip pajėmė ją už kasų – tol mušė, kol tas velnias vėl suvisai nepasmuko. Paskui jai pasakė:
– Aš iš tavęs anąsyk jau buvau velnią išvaręs, o tu vėl jį prisišaukei. Jei da tu sykį jį prisišauktum, tai aš tave atėjęs visai užmuščia.
Tada jau ji gyveno su juom gražiai ikismert.

PATEIKĖJAS: Pijus Ivanauskas

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 185-186, Nr. 116
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal