Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3539&FId=5683&back=home

PAVADINIMAS: [Apie prūsų kareivį matrosą]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie prūsų kareivį matrosą]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Tarnavo kitąsyk vienas kareivis Prūsuos matrosu. Kaip kitąsyk ilgai tarnaudavo, jis beplaukiodamas girdėjo, an tokios skalos akmeninės marėse kad kitąsyk gyveno žmogžudžiai. O, sako, kaip numirė jų vyriausias, tai jau jie tame kalne negalėjo būtie ir pinigus iš ten jau jiem nedavė išnešt. O ten jie turėjo daugybes pinigų. Tie žmogžudžiai, būdavo, iš visų žemių kasas išplėšia. Kaip tas jų pulkaunykas numirė, tai šitie jį palaidojo, o pats tuomsyk, kiek pajėmė pinigų, išsinešė, o daugiau jau jiem nesidavė gyvętie nė pinigų imtie.
Kada jau jie tą vietą apleido, an atminties savo pulkaunykui an viršaus tą skylę uždengė geležine blėta ir pastatė an tos blėtos kryžių. Ale jis teip girdėjo, kad in tą skylę nieks ir nieks negalėjo ineit. O kada jau jį paleido namo, jis nieko netur – susimislio, sako: „Reik mėgyt ait in tą kalną – ar aš negalėsu išimt kiek pinigų“. Jis apsivynio apė save virvių, sėdo in luotelį ir nuplaukė prie to kalno. Ten status akmuo – sunku jam buvo užsikabytie. O kada jau jis per didelį vargą užsikabino, rado an tos skylės pastatytą tokį geležinį kryžių. Jis tą kryžių išvertė, skersai tą skylę padėjo, ir jis ėmė mest akmenukus in tą skylę. O kol nupuola tas akmenuks, tai jis tarė tokius žodžius, tai jis žinó, kiek sieksnių gylio. Jis parokau, kiek ten gylio, pamierau virvę, sako: „Bus gera, dasieksu“. Jis tą virvę užrišo prie to kryžiaus ir leidosi. Pasibaigė virvė, ale jis nurokau, kad jau negilu – sako, mažu kokios dvi pėdos. O ten tamsu. Jis pasileido no virvės ir puolė. Nupuolė gana giliai, kad jis tą galą virvės ką tik akim mato. „Na, – sako viens sau, – jau dabar man čia galas“. Jis pradėjo ten landžiot. O jis neturėjo jokios šviesos. Rado jis ten tokių kalkinių akmenų, tai jis vis nešė, krovė, kad padaryt trepus, kad jis galėtų pasiekt galą virvės. Padarė šiokius tokius trepus, dabar sako: „Reik ait ieškot pinigų“. Jis ten landžio landžio – rado skrynią pinigų. O kad jis ją atvėrė, no aukso viskas prašvito. Jis prisisėmė, kur tik galėjo, ir jau ais jis prie skylės. Jau jis nepataiko ateit, jau jis pradėjo ait aplink. Jam nėr ką daryt. Tai jis aidams ėmė po vieną pinigą dėsliot, kad jis žinotų, kur jis aina. Ėjo, vis dėslio – pažiūr, kad jau jis aplink aina. Tai jis patraukė kitu daiktu ir atėjo pas tą skylę. Tų pinigų jam tik viens liko kišeniuj. Dabar jau jis ais pajimt daugiau pinigų ir lįs laukan. Ale susyk pakilo toks staugimas, kad jis persigandęs tuo lauk išsikabino. O kad jau jis išlindo laukan, tai da tas kalnas drebėjo. Jis tuo nusileido no to kalno, žiūri – jau jo luotą vilnys nunešė. Jau jam galas. Jis kaip matrosu buvo, tai jis galėjo gerai plaukt. Jam jau kaip kitaip neišėjo, jis tuo puolė in vandenį ir – plaukt. Ir išplaukė an kranto. O tie pinigai ir po šiai dienai tam kalne sėdi. O tas matrosas iš to persigandimo, būdavo, kaip tik saulė nusileidžia, tai ima durnavot.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 190-192, Nr. 121
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal