Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3554&FId=5699&back=home

PAVADINIMAS: [Velniai smaugia pono sūnų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Velniai smaugia pono sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Kitąsyk prie baudžiavų buvo toks bedievis pons, jis su velniu gyveno. Tas pons turėjo labai švarų ir drūtą sūnų. Tas sūnus teip geras buvo, kad jį ne tik dvaras ir baudžiaunykai, bet ir visa apygarda godojo.
Vieną dieną pamatė kerdžius, ganydams laukuos gyvulius, laike pietų, kad atvažiau karieta, prisėdus kokių nepažįstamų ponų. Sustojo ties pakajais, ir nuvė in vidų. Klausia kerdžius dvaro žmonių:
– Kas čia per svečiai atvažiavo pas poną?
Sako:
– Visą dieną mes čia, bet nė jokių svečių nematėm.
Sako:
– Kaip nematėt: lygiai pietuose saulė buvo, kaip atvažiavo puiki karieta šešetu juodžių, sustojo ties pakajais, o iš tos karietos nuvė in pakajus nepažįstami ponai.
Sulaukus vakaro, jau tą poną tie svečiai norėjo smaugt. Ale tas pons mislia sau, kad jo sūnus labai drūtas buvo, tai jis mislia, kad jis atsilaikys velniam, tai pats pons liepė jiem imt jo sūnų. Kaip tas sūnus nuvė in savo pakajų gult, tep tie velniai – an jo, puolė smaugt. Jis kaip buvo be galo drūtas, tai da jis tąsėsi su jais iki gaidžių, bet an pabaigos jį aukštinyką parvertė an lovos ir prismaugė.
Anryt tas sūnus ilgai nekelia. Sako motina:
– Kas tai yr, kad teip ilgai nekelia? Jis niekad tolei nemiegojo.
O kad pravėrė pakajų, rado jį aukštinyką an lovos ir jau be kalbos, pakajėlio grindys visos smaluotos, kad net ir abrozai an sienų sudraskyti. Toj ponia neišmano, ką darytie: negali su juom susikalbėtie. Ale sūnus parodė, kad jam atneštų rašyt. Toj ponia atnešė jam rašuką ir popieros – jis viską surašęs, kaip tėvas an jo užleido velnius iki gaidžių. Sako: „Su jais ėmiausi, kaip prieš gaidžius pailsau – jie mane prismaugė, o kad gaidys kokterė, smala pasiliejo, ir prapuolė“. Tą raštą padavė motinai. O jis ne po ilgam mirė. O vakaro sulaukus, tą poną ir tie velniai užsmaugė.

PATEIKĖJAS: Uršė Šikorskiūtė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 194-195, Nr. 126
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal