Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3561&FId=5713&back=home

PAVADINIMAS: [Apie karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie karaliaus dukterį ir kupčiaus sūnų]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo toks karalius, jis turėjo vieną dukterį. Tą dukterį jis labai mylėjo. Kad ji, būdavo, kur aina, tai liepia žmonėm lenktis prieš ją. Ale sykį išėjo pavaikščiot – atbėgo milžinas ir nunešė ją in savo gyvenimą.
Čia apsižiūrė karalius, kad jau dukters nėr, – ėmė po visą miestą ieškot, bet niekur nerado. Toliau išieškojo po visą karalystę – ir kaip nėr, teip nėr. Toliau pažadėjo, jei kas ją rastų, atiduot ją tam už moterį ir da atiduot pusę karalystės. Ieškojo visoki vyrai, bet nė viens negalėjo jos atrastie.
Atsirado viens kupčiaus sūnus, pabalnojo sau arklį ir išjo. Prajodinėjo ilgus metus ir vis niekur jos neapėjo. Ale sykį jojo per tokias pūstynes. Pamatė tose pūstynėse dvarą. Joja jis in tą dvarą pažiūrėt, ar ten nėra. O kad jis atjojo an to dvaro, ėmė šunes lotie. Išėjo iš pakajų baisiai didelis žmogus. Jis tuomsyk turbūt geras buvo – jis tą keleivį tuo pavadino in pakajų, sakydams:
– Sėskis.
Tas tuo sėdo. Paskui atnešė bačką spirito, padėjo užkandį. Tas kupčiaus sūnus geria stikliuką, o tas milžinas prisipila viedrą ir iš viso geria. Begerdamas pasigėrė ir parvirto an žemės. Tas kupčiaus sūnus nusikabino no sienos jo paties kardą ir nurentė jam galvą. Kada nukirsta galva išsižiojo, pamatė po liežiuviu aukso raktą. Jis tą raktą išėmė, mislydams: „Kas čia per raktas, kad jis jį burnoj laikėsi? Aisiu žiūrėt, kur jis tiks“. Išvaikščio po visus pakajus – niekur neranda tokią spyną, kad tas raktas tiktų. „Ale, – sako, – čia nieko nemačija – čia tur kur nor tikt“. Jis ėmė graibyt po sienas, ieškot – tep jau atrado skylę, tiko tas raktas. Atidarė tą pakajų, žiūri – sėdi trys panos. Sako tos panos:
– Ko tu čia atėjai? Aik graičiau laukan, ba kaip ateis mūs ponas, tave perplėš.
Sako:
– Jau aš jūs ponui užrišau raudoną skepetą an kaklo. – Sako: – Jau jis daugiau nedraskys žmonių.
Tos panos iš džiaugsmo tuo ėmė dainuot. Ir tuo, kiek visi galėjo, tiek pajėmė gėrybių ir iškeliau. Parkeliau visi pas tą karalių. Tas karalius išpildė savo įsakymą – tuo tą kupčiaus sūnų apženijo su tąj pana ir davė jam pusę karalystės. O anos dvi panos ir buvo pavogtos no kitų karalių.

PATEIKĖJAS: J. Pautienė

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 203-204, Nr. 133
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal