Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3563&FId=5717&back=home

PAVADINIMAS: [Apie vandraunyką, peles ir bites]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie vandraunyką, peles ir bites]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėj buvo dideliai turtingas žmogus. Jis turėjo tiek pinigų, kad galėjo karčiais mieruot. Jis turėjo vieną sūnų. Tas sūnus kaip buvo dideliai turtingas, tai jis pradėjo tavorščiaut su ponais. Būdavo, kaip tie koki ten ponpalaikiai iš jo geria ir sykiu juokiasi. Sako:
– Kas iš tavęs... Nors tu ir bagotas, pinigų turi, ale vienok tu prastas klopas, tu prie mūs netinki.
Sykį tas sūnus sako tėvui:
– Aš tokio bagoto tėvo vaiks, galiu pinigų turėt pilnus kišenius ir viso gero galiu turėt an svieto, tik neturu unaro. Kad aš suveinu su ponais, jie sako, kad aš visgi prasto klopo vaiks. – Negalėdams pakelt tokio savo pažeminimo, sako tėvui: – Aš aisu in svietą vandravot: mažu kur užeisu del savęs unarą.
Visas puikybės pajimtas, pajėmė lazdą ir išė. Ėjo ėjo jau kiek dienų, beaidams pamatė dvi bites smaugiantes. Jis lazdutę prie jų prikišo – viena in vieną pusę nulėkė, kita in kitą. Aidams toliau, pamatė dvi peles pešantes. Jis ir tais perskyrė. Aina toliau – priėjo tokias pūstynes, kad nė galo, nė krašto nematyt. Ėjo ėjo, jau jis ir maistą pabaigė. Priėjo tokį dvarą. O už to dvaro toli gyventojų nematyt. Atėjo prie to dvaro vartų, sako:
– Ar negalėčia čia šitam dvare pernakvot?
Sargas sako:
– Galima pernakvot, ale tu iš čia jau neišeisi. Iš čia nė viens neišėjo, kiek užėjo.
– Na, jau mā vis tiek, ar teip galas, ar teip jau: išalkęs toliau negaliu aitie.
Sargas atidarė vartus – nuvėjo in pakajus. Paprašęs gau vakarienės. O po vakarienei atėjęs tas pons sako jam:
– Kas esi ir kur aini?
– Esiu vandraunyks, ainu svieto vandruot.
– Kad tu vandraunyks, tai tu mā šią naktį pastatyk bažnyčią no vaško su visom grožybėm, o zakristija kad būtų pilna medaus. O jei ne, tai rytoj tau galvą nukirsu.
Verkia nabagas atsisėdęs, mislio, kad jau galas bus. Ale atlekia dvi bitės, sako:
– Ko tu verki?
Sako: teip ir teip... Tos bitės jam sako:
– Kaip tu ėjai, o mudvi pešėmės už vieną dobilą, o kaip tu mus atskyrei, tai radom abi maisto, o kitaip būtume užsismaugę. Dabar mes už tai tau pagelbėsim.
Tai kaip sulėkė bičių o pradėjo darbą – tuo pastatė bažnyčią, o pilną zakristiją pripylė medaus.
Anryt tas pons pamatė, kad bažnyčia pastatyta:
– Na, – sako, – bažnyčia gerai pastatyta. Dabar kitąnakt mano javus iškulsi, o jei ne, tai rytoj tau galvą nukirsu.
Dabar jis vėl verkia.
Atbėga tos dvi pelės, sako:
– Ko tu verki?
Sako: teip ir teip... Sako tos pelės:
– Ką tu mus no smerties išgelbėjai, mes būtume užsipjovę, – kaip tu mus perskyrei, abi vietos radom – dabar mes už tai už tave javus iškulsim.
Kad subėgo daugybė pelių! Tuos grūdus iš šiaudų išnešio ir supylė in krūvas.
Anryt tas pons pamatė – sako:
– Gerai iškūlei. Tai dabar da kitąnakt tuos javus sumalsi, miltus supilsi in aruodus ir galėsi žentu mano būtie, kad tu toks išmintingas.
Dabar jis vėl atsisėdęs verkia. Atbėgo tuo tos visos pelės – tuo grūdus sukrimto, sumalė ir sunešė in aruodus.
Tas pons pamatė, kad viskas gerai padaryta:
– Na, tai, – sako, – galėsi tu mano žentu būtie. Aš turu tris dukteris – gali imt, katrą nori.
Jis sako:
– Galėsu būtie žentu, ale da aisu pas tėvus pažiūrėt.
Tas pons jam davė visko an kelio, o jis parkeliau pas tėvą. O paskui jau jis žinojo, po kam svaras bėdos, ir daugiau jau nėjo vandravot.
O tas pons laukė laukė: jam nukirs galvą, ir nesulaukė.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 205-207, Nr. 135
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal