Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3569&FId=5729&back=home

PAVADINIMAS: [Apie ūkininko sūnų ir vaidulus]

ANKSTYVESNĖ FIKSACIJA:
Rankraštinė versija [Apie ūkininko sūnų ir vaidulus]

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

STILIUS: Liaudiška kalba

TEKSTINIS TURINYS:
Senovėj gyveno viens ūkinykas. Jis su savo pačia sulaukė vieną sūnų. Kada jau tas sūnus užaugo in vyrus, nepatiko jam gyvęt pas tėvą – pristojo pas kalvį mokytis kalviaut. O kada jau jis gerai išmoko kalviaut, nusikalė sau gerą lazdą ir išėjo svieto vandravot. Ėjo ėjo, priėjo tokį dvarą. O to dvaro ponas turėjo tik vieną dukterį. Prašos jis ten į nakvynę. O tas pons sako:
– Aš tave mielai prijimčia, ale matai, kad ir mes páts važuojam in kitą vietą nakvotie: čia nieks negali naktį būtie. Čia kad kas atsirastų, táis baidykles išvytų, tai mano būtų žentas.
Ten jau daug atsirado žentų, kad mėgyt perbūt per naktį, ale vis rasdavo sudraskytus. O tas pons ir šitam teip sako:
– Jeigu tu išbūsi ir táis baidykles išvysi, tai būsi mano žentas.
Jis pamislio: „Kaip bus, teip bus – mėgysu nakvotie“. Tie ponai išvažiau, o jis liko sėdėt tuos pakajuos.
Kaip tik gerai sutemė, atvažiau karieta, pilna ponų. Tuo atėjo in pakajus, sėdo už stalo ir pradėjo savo giesmes varyt. Ale viens pamatė, kad žmogus sėdi kitam pakajuj, – atėjęs jam sako:
– Ko tu čia?
Sako:
– Aš atėjau žiūrėt, kas jūs čia per vieni ir ko jūs čia trankotės per naktis.
Sako tas pons:
– Aik laukan, ba tuo užsmaugsu!
– Ar tu užsmaugsi! Aš jum kaip duosu, tai jūs staugdami išeisit iš čia!
Jau tas pons apmažo.
– Na, tai gali būt šiąnakt, ale daugiau neateik, ba skūrą nulupsu!
– Galėsi lupt. Kaip tu mā lupsi, jei aš iškęsu – tai mano dvaras, o kaip aš tau lupsu, jei tu neiškęsi, tai tu turėsi smukt iš čia.
– Gerai, – sutiko an to.
Gaidys kokterė – tie ponai prapuolė, o jis atsigulė miegot.
Anryt parvažiau tie ponai – rado jį miegant lovoj. Jis, gerai išsimiegojęs, atsikėlė.
Vakaran tie ponai išvažiau, o jis tuo nulupo jautį, skūra apsisiuvo, padirbo sau pora aštrių geležinių nagų, atėjęs atsisėdo ir sėdi.
Kaip tik gerai sutemė, tuo vėl toj karieta su tais ponais atvažiau. Atėjo in pakajų, sako:
– Ar tu vėl čia? – Sako: – Aš tau sakiau, kad tu daugiau čia neateitum, ba aš tau skūrą lupsu!
Šits sako:
– Gali lupt. Tu mā lupsi, aš – tau. Žiūrėsim, katras ilgiau galėsim kęst.
Tuo tas pons nulupo jam tą skūrą – jam nieko. O kad pradėjo tam ponui su tais nagais lupt, tas velniaponis ėmė visokiais balsais rėkt. Kiti tie ponai tuo iš baimės pabėgo, o anas kenčia.
– Ale, – sako, – aš tau teip greit nulupau, o tu mā teip ilgai lupi.
Sako:
– Tu labai senas, skūra pridžiūvus – negaliu atkrapštyt.
– Ale tik lupk greičiau, ba jau negaliu iškęst!
– Da tik gerai pradėjau, o jau neiškenti... O kas bus, kaip visą nulupsu?
Jis jam ėmė da geriau vąšuot su tais nagais skūrą – jau velnias nedalaiko. Sako:
– Leisk – jau bus pabaiga...
– O jau tau pabaiga, o aš da tik gerai smaginuosi.
Sako:
– Leisk. Jau aš daugiau čia nesivaidysu.
– Na, tai jei daugiau tu čia su savo draugais neateisi, tai paleisu.
Sako:
– Tik leisk – jau niekad aš čia neateisu.
– Na, tai jeigu neateisi, tai turi mā pasirašyt.
Tuo tas parašė raštą, kad „jeigu da sykį tu čia ateisi, tai aš tau skūrą nulupsu, ir pastipsi“. Tas velnias pasirašęs pasmuko, sakydams:
– Galą tu čia gauk su savo dvaru!..
Tie ponai parvažiavo – rado jį gyvą ir sveiką. Jis jiem papasakojo visą atsitikimą ir parodė raštą, kad jau daugiau vaidulis neateis. Tada tas pons su savo dukteria apženijo, ir liko ponaut tame dvare.

PATEIKĖJAS: Buršveigeris

FIKSUOTOJAS: Vincas Basanavičius

FIKSAVIMO METAI: 1905

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Ožkabaliai II, k., Bartninkų sen., Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 208-210, Nr. 138
J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8. Ožkabalių pasakos ir sakmės. (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis.)

Spausdinti

Atgal