Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

Knygadvaris

ADRESAS: http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=3591&FId=5754&back=home

PAVADINIMAS: Teksto 1998 metų redakcija

DUOMENŲ TIPAS: visateksčiai duomenys

FIKSACIJOS TIPAS:
Redaguota versija

TEKSTINIS TURINYS:
Buvo pana, vardu Doružėlė*,
Skaisti graži Lietuvos mergelė.
Buvo tėvui, močiutei paklusna
Ir kraują pralietie atvožna.

Pati ėjo visur ji žiūrėtie,
Visokių žinių klausytie.
Vieno daikto neklausė – tėvelių
Nė savo verkiančių brolelių.

Išgirdo, kad vaina užstojo, –
Ji apie tai nieko neatbojo.
Tėvas, motinėlė verkė drausdami,
Savo dukrelę vainon leisdami.

Pati ėjo į žirgelių stonelę,
Išsirinko sau širvą žirgelį,
Iš visų aikių aikiausį
Jotie į vainą šmarkščiausį.

– Jūs, tarnai, pabalnokit žirgelį,
Šveiskit man gražiai šviesų kardelį –
Jau aš dabar josu vajavotie,
Nekaltą savo kraują pralietie.

Tą tėviškę reik krauju girdytie,
Kurs nor jos gyvenime būtie. –
Teip sau širdį labai sugraudino,
Kad tėviškę Lietuvą išpažino.

Kaip ji iš tėviškės išjojo,
Daugel kareivių iškapojo.
Pirmoj vainoj verkė: regėjo,
Kad žėdnas už tėviškę galvą dėjo.

Ir dar žirgas labai suklupo,
Dar ją nuo žirgo nenulupo.
Ją už rankelės stvėrė,
Ant jos daug šūvių bėrė.

Antron vainon jot atsivožijo –
Daug labai kraujo išrožijo.
Kaip lūžo, sudrebėjo kardas –
Labai Doružėlės gandus vardas.

Ji neturėjo nė kuom kirstie,
Bet nuo žirgo jai reikėjo virstie.
Ėmė tuom tarpu susitaikė –
Daug neprietelių išvaikė.

Apverkė ji, apverkė Lietuvą –
Daug labai nekaltų galvų žuvo.
Trečion vainon, vadinamon rytsaulė,
Ji labai anksti rytelij kėlė,

Anksti dar prieš saulės tekėjimą
Prašė meldė Dievo padėjimo,
Kad juos Dievas išvaduotų,
Nė viens iš jos draugystės nežūtų.

Saulė raudonai krauju tekėjo –
Kožnas bijojo ir drebėjo.
Kaip tik vaina užsto, muštie pradė,
Ir tuojaus žemę kraujas rėdė.

Ant visos žemės kraujas raudonavo,
Bet dar Lietuva karaliavo.
Kaip tik pirmiausia Dorytėlė krito,
Tuojaus nuo žirgelio nuvirto.

Kur puolė pana graži Doružėlė,
Tame daikte žolelė nežėlė.
Dėl to žolelė toj vietoj nežėlė –
Ten negyva ta mergelė gulė.

Rūpinosi jenerolai Lietuvos,
Kur tą paną Doružėlę kavos.
Visa yra graži nekalta,
Visas kūnas buvo baltas,

Savo skaistumo užlaikoma,
Nuo viso svieto giriama,
Kad teip drąsiai vajavojo,
Kraują pralietie neatbojo.

Teipos jos garsus vardas buvo –
Dabar jau amžinai pražuvo.
Visas vaiskas tarė tardamas,
Doružėlės labai gailėdamas:

– Kavot reikia ant Vilniaus kalnelio
Po šakota, po žaliąja liepele.
Žalių rūtų gražiai paklokit,
Baltoms lelijėlėms užklokit.

* Kiti sako: „Maružėlė“.

FIKSUOTOJAS: Vincas Vaičaitis

FIKSAVIMO METAI: 1876

IDENTIFIKUOTA FIKSAVIMO VIETA: Bartninkai, sen., , Vilkaviškio r. sav., Marijampolės apskr., Lietuvos Respublika

SKELBTA LEIDINYJE:
Leidinio aprašas, P. 160, Nr. 106
Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 9. Ožkabalių dainos, kn. 1 (Duomenų bazėje skelbiamo teksto šaltinis)

SKELBTA LEIDINYJE:, P. 93-95, Nr. 106
Ożkabalių dainos. Surinko D-ras J. Basanavičius. Shenandoah, Pa.: V. J. Stagaro spaustuvėje, 1902. T. 1.

Spausdinti

Atgal